„Šiupinys“ vertė juoktis ir galvoti

Net jei tuometė Lietuvos valdžia ir nebūtų suteikusi šio garbingo vardo, teatro istorijoje jis jau buvo įrašytas de facto - per tuos metus miniatiūrų teatras „Šiupinys“ buvo prisiraškęs tiek ir tiek laurų ne tik Lietuvoje, bet ir plačiojoje Sovietų Sąjungoje. Pagaliau net apsieinant be tų laurų, teatras buvo liaudies numylėtinis - podraug su „Hiperbole“ dukart per dieną gebėjo sutraukti pilnutėlius Sporto rūmus ir apvažinėti visus Lietuvos rajonų centrus ir miestelius. Ir visur jų laukdavo anšlagas. Žmonės visoje Lietuvoje, kas tik turėjo televizorių, kaip didžiausios atgaivos laukdavo balandžio 1-osios respublikinio agitbrigadų konkurso „Tiesos“ prizui laimėti transliacijos. To meto cenzūros sąlygomis tai buvo kone išimtinis įvykis, transliuojamas tiesiogiai.

„Karvelis sakydavo: jūs, studentai, pasiutę žmonės - galit pernakt repetuot, iš ryto eit į paskaitas, o vakare duot koncertą, - prisimena „Šiupinio“ žvaigždė, žinomas verslininkas V.Kontrauskas. - Taip ir buvo - jauni, energingi, visko alkani - ir pažinimo, ir vaidinimo buvome, ir dėl to tikriausiai toks rezultatas išėjo geras. Mes sugebėdavom net didžiosios cenzūros sąlygomis per humorą, groteską, ezopo kalbą pasakyt daugiau, negu buvo galima, užduodami žiūrovams minčių pamąstymui. Kasmet parengdavom po pusantros valandos trukmės estradinių miniatiūrų teatro ir penkiolikos minučių agitbrigados programą. Su šia ir dalyvaudavom Vilniaus miesto agitbrigadų konkurse. „Šiupinio“ direktorė šviesaus atminimo VISI statybos fakulteto prodekanė Vida Montvilienė ją išversdavo į rusų kalbą ir mes tiesiog išmaišėme tuometinę Tarybų Sąjungą, visus tarptautinius studentų estradinių miniatiūrų teatrų festivalius, kur, beje, dažniausiai tapdavome laureatais (Odesoje, Taškente, Jerevane, Rostove, Maskvoje, Ufoje), kur į mus žiūrėdavo beveik kaip į vakariečius ir būdavo labai nustebę, kai pasakydavome, kad mūsų pinigas irgi yra rublis...“

Dievo dovana (humoro jausmu) pamylėtas aktorius R.Karvelis, prašomas prisiminti „Šiupinio“ pradžią, pasakoja: „1975 metais į Jaunimo teatrą atvažiavo estetas Algirdas Gaižutis, tuomet dirbęs VISI, ir pradėjo įkalbinėti kurti agitbradą. Sakė, estradinis ansamblis („Hiperbolė“) yra, orkestras yra, šokių kolektyvas irgi yra, tetrūksta vien humoristinės trupės, gyrė rektorių Aleksandrą Čyrą, koks jis nuostabus, teatrą mylintis žmogus, ir aš pusiau suviliotas tariau, kad agitbrigada - per daug prasta, darykim estradinių miniatiūrų teatrą. Jei dirbt, tai rimtai dirbt. Į atranką, prisimenu, atėjo gal koks šimtas studentų, tarp kurių būta labai įdomių asmenybių. Vienas jų Vacys (Kontrauskas), prisimenu, kuklinosi neva labai gerai nepasiruošęs, bet kai pabandė mizansceną pagal Arkadijų Raikiną suvaidint, visi iškritome iš juoko. Ir V.Kupliauskas, ir Albinas Arkauskas, ir Algis Lunskis labai geri artistai buvo. Lunskis labai gerą balsą (baritoną) turėjo, ir aš jam patariau stoti į konservatoriją; dabar girdėjau dirba kažkur Vokietijoje. V.Kontrauską, kaip charakterinį komiką, režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Dalia Tamulevičiūtė ragino stoti į teatrinį fakultetą, bet jis nepasidavė ir gerai padarė: šiandien gerai gyvena, ne taip, kaip mes, diduma ubagais išėjusių aktorių. Atrinktiems į teatrą studentams iš karto pasakiau: egoizmą ir ligas paliekam namie, gerbiam, mylim vienas kitą, pasiseka - pasveikinam, nepasiseka - nežeminam, kitą kartą pasiseks.“

V.Kontrauskas prisimena, kad jis, tuomet VISI antrakursis, lyg ir nebuvo prieš D.Tamulevičiūtės kvietimą pereiti į jos vadovaujamą aktorių kursą tuometinėje Konservatorijoje, tačiau kai parvažiavo namo į Šventežerį Lazdijų rajone ir pasigyrė tėvams būsiąs artistas, tie šoko piestu, ar jam galvoje nepasimaišę, o paskui griežtai nukirto: „Baigsi institutą ir daryk ką nori, dabar jokių durnysčių.“

V.Kontrausko žiniomis, „šiupinio“ teatrą per visą jo istoriją bus „išėję“ apie 500 žmonių. Jam patarinėjo instituto meno taryba: Irena Aleksaitė, Halina Kobeckaitė, Algirdas Čižas, Juozas Sigitas Mureika. Scenarijus jam rašė talentingi lietuvių scenaristai, rašytojai, dramaturgai, buvo naudojamasi ir rusų humoristų Arkadijaus Arkanovo, Arkadijaus Raikino, Michailo Žvaneckio pamfletais, pritaikant juos lietuviškai auditorijai. Ir šiandien, pasiilgęs humoro, verslininkas užsileidžia vieną iš viso A.Raikino rinkinio, kurį itin brangina, plokštelių. Nes Lietuvos scenoje šiandien geras humoras beveik nunykęs: „Šiandien rašo kas netingi, kurpia kvailas muilo operas, bukina mūsų tautą tomis nesąmonėmis, kur nei vaidybos, nei režisūros, nei teksto... tiesą sakant, šiurpstu nuo šitų dalykų ir man labai dėl to liūdna. Kai su maestro Karveliu susitinkame, daug diskutuojam humoro tema ir prieinam išvadą, kad jis šiandien išsigimęs: arba be jokios gėdos atvirai ir tiesiai apeliuojantis į „tuos galus“, arba plokščias ir lėkštas, užtat daugiau apgailėtinas nei linksmas. Net sovietų laikais humoras buvo daug subtilesnis, prasmingesnis, labiau išmąstytas. Mūsų teatro laikais nereikėjo juoko imitacijos už kadro, žmonės kvatojo natūraliai, net apsiašarodami...“

„Septynerius metus dirbau „Šiupinyje“ ir septynerius metus man, aktoriui, buvo malonu pasijusti režisieriumi, - pripažįsta R.Karvelis. - Patyriau, kaip gerai, kai aktorius paruošia namų darbus, pvz., Kontrauskas su Kupliausku ateina į repeticiją su gatava miniatiūra ir suvaidina penkis jos variantus, ir kaip sunku, kai ateina koks nors nepasiruošęs ir turi pats viską jam išaiškinti. Nevaržiau studentų fantazijos, leidau jų išmonei pasireikšt, tik kartais, kai pasidarydavo perdaug triukšminga, tekdavo juos tildyt švilpuku - buvau specialiai tam tikslui nusipirkęs...„

„Su maestro Karveliu kartu pradėjome ir kartu baigėme, - tęsia mintį V.Kontrauskas, - 1982 metais po balandžio 1-osios agitbrigadų laureato koncerto susėdom savo repeticijų salėje ir pasakėm, kad turim išeit. Iš pradžių Karvelis mus dar įkalbinėjo, bet pamatęs, kad mūsų sprendimas rimtas, sako, viskas, ir aš išeinu, aš be jūsų čia neturiu ką veikt...“

Pasitraukus R.Karveliui ir geriausiems jo artistams, „Šiupinys“ neužsidarė, jam pasikeisdami vadovavo Romas Vikšraitis, Julius Dautartas, Gerardas Žalėnas, Petras Steponavičius, paskui emigravęs į JAV (šį rudenį pasimirė Čikagoje). 1995 metais studentų estradinių miniatiūrų teatras „Šiupinys“ baigė savo istoriją, nors laikui bėgant ne kartą pasigirsdavo gandų, neva jis prisikėlęs.

Pusė amžiaus minėjimui būtų apvalesnė data, bet jubiliejinės „Šiupinio“ šventės (ji vyks šiandien Vilniaus Gedimino technikos universitete) iniciatorius, verslininkas V.Kontrauskas purto galvą - laukti nebėra kada: „Senstam neišvengiamai. Jau ir taip nebėra tarp gyvųjų Nerijaus Žuko, Roberto Griškevičiaus, o kai pažiūri, kad prieš 40 metų „Šiupinys“ buvo įkurtas, galvoji, kad tai gali būti paskutinis šansas senajam branduoliui susirinkt.“

Ta proga verslininkas ketina iškabinti keliasdešimt fotografijų, parodyti dokumentinę juostą, kurią su televizijos prodiuseriu Sauliumi Basijoku bei R.Karveliu bebaigią sudurstyti iš archyvinių ir šiandien nufilmuotų kadrų. O jau archyvinės medžiagos - publikacijų, recenzijų, apybraižų to meto spaudoje - nors vežimu vežk. Bet čia jau kitų jubiliejų reikalas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“