1 nuotr.Bemaž prieš dvidešimt metų vilkaviškiečių Jurkšaičių šeima buvo pelniusi muzikaliausios Lietuvos šeimos vardą. Dainavo penkios seserys ir penki broliai, abu tėvai, marčios, žentai. Dainingąją šeimą išbarstė mylios ir metai. „Viskam yra savo laikas. Man užteko to laiko, palikau kažkokį pėdsaką kultūroje, liko įrašai, sukurtos dainos. Leiskime kitiems sužibėti“, - nesigaili buvusio populiarumo šeimą dainuoti būrusi muzikos pedagogė ir dainininkė Danė Jurkšaitytė-Paukštaitienė. Kaip šiandien gyvena dainingieji Jurkšaičiai?
Dainininkus išskyrė atstumas
Penki iš dešimties Jurkšaičių vaikų dabar Vokietijoje, šalyje, į kurią nuvedė šeimos šaknys. Dar kurį laiką Jurkšaičiai bandė išlaikyti šeimos trio, kuriame dainavo Danė, Juozas ir Asta. Jaunesnieji atvažiuodavo iš Vokietijos repetuoti ir koncertuoti, kol galiausiai teko žiūrovams pasakyti, kad trio atsisveikina. Buvusi „Dainų dainelės“ laureatė Asta atsidėjo savų vaikų auklėjimui, turi vaikų muzikos kolektyvą. Pernai Vilkaviškio miesto šventėje dainavo tik Danė ir Juozas. Dainavo pačių sukurtas dainas. Anot Danės, Juozas daug dainų yra parašęs ir rašo. Ne visos padainuotos, ne visos žinomos. Rašo sau, šeimai, Tėvynės ilgesiui numalšinti. Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre vaikų popchorui „Abėcėlė“ Danė dabar taip pat daugiau kuria dainas, nei pati jas dainuoja. Kuria savo kolektyvui, anūkei Paulinai. Tereikia surasti gerą tekstą, o melodija gimstanti pati.
Kuria savo mokiniams
„Turiu chorą, man neprivaloma dirbti su solistais, bet kai pamatau gabų vaiką, negaliu nukęsti. Pas mane daug talentingų vaikų ateina. Juos išmokau, išeina kitur, ir tuo baigiasi. Toliau jie netobulėja ir nekyla. Man gaila, kad jie to nedaro. Mano mokinys Lukas Liepinaitis, Lietuvoje išgarsėjęs Rokerio Luko pseudonimu, buvo labai gabus, bet ir jis toliau nesimokė. Nuo pusketvirtų metų scenai ugdžiau savo anūkę Pauliną. Laimė, Paulina nori dainuoti. Žada gyvenimą sieti su muzika. Gabią merginą scenai dabar rengia žinoma prodiuserė Laima Lapkauskaitė. Labai džiaugiuosi, kad ji Laimai tinkama, Laima bet ko neima. Paulina buvo solistė mano chore. Neišlauši iš vaiko, jeigu jam nebus duota. Viską lemia genai“, - didžiuojasi anūkėle Danė. Labai gerą balsą turi Astos dukrelė, bet netobulėja. Vokietijoje muzikos mokyklos nesančios populiarios.
1992 m. Danė „Dainų dainelei“ buvau paruošusi tuomet 16-metę seserį Astą. Ši tapo laureate. Siūliusi ir Paulinai dalyvauti, bet mergaitė atsisakė. Tačiau vis dėlto Danė šio konkurso nesureikšmina. Kai kam tai žingsnelis į priekį, o kai kam - tik prisiminimas. „Mano choras didesnių pasiekimų turi, bet to niekas nežiūri ir negirdi. „Laumės juostoje“, „Rasos lašeliuose“ esame laimėję. Man labai nepatinka, kad vienais metais gauna „Dainų dainelės“ laureato vardą, o kitais metais į konkursą nebepatenka. Ar mokytojas blogas, ar repertuaras netinka, o gal tiesiog taip situacija susiklosto. Vardai nereiškia nieko, svarbiausia, kas tu pats esi, ką sugebi ir kiek nori pasiekti“, - įsitikinusi pedagogė.
Žydėjimas - trumpas
Danė gyvena tarp dviejų miestų - Marijampolės ir Vilkaviškio. Vilkaviškyje sena mama, kuriai reikia pagalbos, darbas, Marijampolėje - draugai, namai, sūnus, anūkė. Daugiau laiko moteris praleidžia Vilkaviškyje. Apskritai šiame miestelyje prabėgo didžioji dalis gyvenimo. Nesigaili to, bet ir nesidžiaugia. „Dažnai pagalvoju, grąžintų man jaunystę, siekčiau kitų aukštumų. Esu baigusi tik režisūrą ir vaikų muzikos mokyklą. Tai - ne aukštasis pilotažas. Dabar turiu, ką turiu, kitokio darbo ir nemoku, bet jeigu būtų galima viską pasukti atgal, manau, kad būčiau siekusi daugiau. Visi savo laiku išgarsėja, bet visiems duotas laikas. Tos, kurios lenda į televiziją, pasakoja apie save būtus nebūtus dalykus, kad tik kas įsidėmėtų, pamiršta, kad jų laikas jau nuėjo ir niekada atgal nesugrįš“, - juokiasi buvusi populiari dainininkė.
Anot Danės, jos žiūrovų jau nėra. Kadaise į jos ir šeimos koncertus žmonės į salę netilpdavę, tekdavo rengti antrą koncertą. „Mano žiūrovai jau tada buvo penkiasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai. Vyresniųjų jau nebėra, pas mane 20-mečiai neis. Dabar atėjo į madą ne balsas, ne charizma, bet grožis, kūnas. Tai labai trumpaamžiai pranašumai. Kiek gali žydėti scenoje? 10-15 metų, paskui tavo laikas praeina, o prodiuseriai jau ieško kitų“, - juokiasi. Anot D.Jurkšaitytės-Paukštaitienės, vėliau prasiskinti kelią reikia didelės sėkmės ir didelių investicijų. Tų, kurie buvę gabūs ir išliko, ant rankų pirštų suskaičiuojama. „Žiūriu kartais į buvusias gabias, mylimas, bet jau apvytusias dainininkes, ir galvoju, ar jos gerai scenoje jaučiasi, ar supranta, kad jų laikas nudundėjo. Dirbu aš pedagoginį, kūrybinį darbą, jeigu labai prašo, padainuoju, bet nelendu“, - sako Danė.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
