Komedijos karalienė Regina Varnaitė

Ją žmonės pažįsta ir myli kaip bene vienintelę tokią ilgametę komedijos meistrę ir vadina komedijos karaliene. Jau 60-asis sezonas, kai aktorė Regina Varnaitė vaidina Kauno dramos teatre. Vaidina, nors 84 metų našta ir nelengva. Tačiau ji nepasiduoda, o padeda savo paprastai gera nuotaika ir optimizmu kitiems. Vien tik kultinis spektaklis „Amerika pirtyje“ rodomas ir publikos tebemėgstamas jau 37-erius metus. Jis be aktorės paprasčiausiai neįsivaizduojamas.

- Ar tiek metų atidavusi komediniam žanrui jaučiatės esanti karaliene?

- Nesu vienintelė komedinio žanro artistė, Lietuvoje yra daugiau žymių komikų, o karaliene mane tikriausiai vadina dėl vardo, na, gal dar dėl garbaus amžiaus ir sceninio gyvybingumo. Be abejo, meistriškumas įgyjamas dirbant, o ne karaliaujant. Ne už kalnų bus jau 60-oji mano sceninio darbo sukaktis.

- Artistės, nors ir daugiausiai komiškų vaidmenų atlikėjos, darbas ir gyvenimas tikriausiai nėra vien linksmybės, bet humoras, ko gero, užkoduotas jūsų prigimtyje?

- Prajuokinti žiūrovus iš tiesų nėra paprasta, bet man sekėsi. Galbūt, kaip jūs sakote, tokia mano prigimtis, nes ir tėvelis buvo artistiškos natūros žmogus. Dievo dovana tai, jog gebu improvizuoti, panaudoju įvairias išraiškos priemones: balsą, gestus, judesius, juoką...

- O kiek teko suvaidinti scenoje rimtų personažų? Kuris iš jų jums labiausiai patiko?

- Neskaičiavau, bet buvo ir dramatinių, lyriškų, tragiškų vaidmenų. Beje, pats pirmas mano vaidmuo, po dramos studijų, - tai Galčicha Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltieji“. Režisierius Romualdas Juknevičius ją apibūdino kaip „senutę, kuri žengia karstan“. Poetiškai tragiška buvo ir Vini Samuelio Beketo absurdo pjesėje „Laimingos dienos“. Tragiškas gal kam netikėtas buvo mano sukurtas 17-metės Beatričės paveikslas Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Tragikomiška buvo ir Izolda Kazio Sajos „Šventežeryje“, ją vaidinau 32 metus, daugiau kaip 800 spektaklių. Izolda patiko žiūrovams... Ir man patiko. (Šypsosi.)

- Bet grįžkime prie komedijų. Keturakio „Amerika pirtyje“ - jūsų ir kitų ten vaidinančių aktorių kultinis spektaklis. Jis gyvas jau beveik keturis dešimtmečius. Kas jums „Amerika pirtyje“? Juk šis spektaklis tikrai neprarado aktualumo ir šiandien?

- Kai buvo pastatyta „Amerika pirtyje“, negalvojau, kad jis bus toks ilgaamžis, nesitikėjau, kad Bekampienę vaidinsiu beveik keturis dešimtmečius. Buvo laikas, kai komedija buvo vaidinama labai dažnai, dabar rečiau, gal kartą per porą mėnesių, tačiau kai kurie žiūrovai, ypač jauni, kurie mato spektaklį pirmą kartą, juokiasi kaip ir tie, kurie jį žiūrėjo prieš 20 ar 10 metų. Vadinasi spektaklis aktualus.

- Kuriuose Kauno dramos teatro spektakliuose vaidinate šį sezoną?

- Teatro repertuare vis dar išlieka „Amerika pirtyje“. Taip pat vaidinu Auklę Jono Jurašo režisuotame spektaklyje „Antigonė Sibire“. Mane jaudina šio spektaklio patriotinė tema, man svarbu, kad galiu dalyvauti mūsų tautos kančios ir tremties apmąstymuose tokia poetiška, metaforine forma.

- Ar kas nors jus galėtų suvilioti palikti Lietuvą ir išvykti svetur?

- Aš džiaugiuosi, kad galiu gyventi Tėvynėje ir man nereikia kažkur išvykti. Net nenorėjau išvykti į kitą miestą, man patinka gyventi Kaune, patinka Kauno valstybinis dramos teatras.

- Ar smerkiate tautiečius, emigravusius į užsienį pastaruoju metu?

- Negalima smerkti žmonių už tai, kad jie keliauja. Visais laikais žmonės keliavo ir ieškojo savo vienintelės vietos, tos, kur jie galėtų jaustis gerai, jaustis namuose... Skaudu, kai žmonės turi išvykti ne savo noru, kai verčia aplinkybės ar nelaimės, gamtos stichijos ar karai... O jei žmonės išvyksta savo noru, apsisprendę ir laisvi, tai belieka linkėti jiems laimės, kad jie rastų tai, ko ieško, o jei nepasiseks - turėtų kur sugrįžti...

- Kas lėmė tai, kad pasirinkote aktorės kelią? Ar dėl to nesigailite?

- Jaučiau, kad tai mano pašaukimas. Aš niekada dėl to pasirinkimo nesigailėjau, nes nenorėjau būti kuo kitu. Jeigu kam įdomu, tai vaikystėje buvau labai berniokiška, nes augau kartu su vyresniuoju broliu Eriku, kuris tapo dailininku. Mieliau rengiausi kelnėmis, o ne suknele. Tas mano smarkumas gal iš vaikystės.

- Tame aktorės kelyje sutikote ir savo vyrą legendinį aktorių ir komiškų vaidmenų atlikėją Vytautą Eidukaitį. Papasakokite apie jūsų pažintį ir meilę. Juk iš tiesų nedažnai atsitinka taip, kad po vienu stogu atsiduria du komiškų vaidmenų atlikėjai.

- Dažnai taip būna, kad žmonės susitinka studijuodami ir sukuria šeimą. Teatruose yra ne viena pora kartu gyvenančių ir dirbančių aktorių. Mudu taip pat susitikome Kauno dramos teatro studijoje, kartu studijavome Maskvoje ir po studijų, pradėję dirbti teatre, susituokėme.

- Kokiuose spektakliuose jums abiem kartu teko vaidinti ir ar dažnai vienas kitą kritikuodavote?

- Mes nekritikuodavome vienas kito, bet pasitardavome, jei vaidindavome kartu, ar pasakydavome savo pastabas, jei nedalyvaudavome tame pačiame spektaklyje. Juk iš šalies visada geriau matosi. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai, vaidindama kartu su Vytautu, žiūrėjau į jį ir žavėjausi. Negaliu pamiršti, koks nuostabus jis buvo Seras Gidinas A.Rido „Plačiaburnėje“. Ir nors buvau scenoje šalia, vaidinau jo žmoną Grizelę, prisimenu, kad stebėjausi, koks jis buvo komedijos virtuozas. Gera buvo vaidinti dviese mūsų paskutiniame bendrame spektaklyje Emos Mikulėnaitės „Visada tas pats“.

- Vytautas jau senokai išėjo anapus, palikdamas apie save šiltus vyresnės kartos žiūrovų prisiminimus. Koks jis išliko jūsų atmintyje?

- Kartais per televiziją parodo Kauno dramos teatro senųjų spektaklių „Dobilėlis penkialapis“, „Amerika pirtyje“ įrašus, tuomet pamatau Vytauto Geležėlę, Piršlį. Bet mano prisiminimuose jis nėra vien aktorius. Kartu mes nuėjome tam tikrą bendro gyvenimo kelio atkarpą ir esu dėkinga jam už tai, kad toliau galėjau eiti tuo pačiu keliu, man nereikėjo klaidžioti, abejoti...

- O jūsų dvi dukros kažkodėl nepasirinko aktorystės. Gal jūs nuo to atkalbėjote? O gal anūkai ketina pasirinkti sceną ar kiną?

- Dukros ir anūkai laisvai pasirinko tai, kas jiems geriausiai sekėsi. Jei būtų norėję siekti aktorystės, nebūčiau atkalbinėjusi, nemanau, kad tai blogai, tik reikia turėti pašaukimą.

- Su vėl sugrįžusia į televizorių ekranus „Giminių“ komanda važinėjate filmuotis po Lietuvą. Ar žmonės jus myli?

- Šią vasarą vėl nufilmuotos naujos „Giminių“ serijos. Jūs teisi, mane tikrai atpažįsta žmonės ne tik Kaune, bet ir visur Lietuvoje. Aš tuo nesistebiu, toks aktorių darbas, žmonės mus mato scenoje ar televizoriaus ekrane, todėl pažįsta. O jei kalbina, tai ir aš atsakau, juk tai mano žiūrovai. O „Giminių“ komandai, kaip jie patys sako, įkvepiu optimizmo ir pakeliu nuotaiką savo juoku.

- Jūsų herojė seriale labai gudri moteriškė, ieškanti iš giminystės sau naudos. Ar lengva jums vaidinti neigiamus personažus?

- Neigiami personažai visuomet ryškesni, jų charakteriai spalvingi - aktoriui yra ką veikti.

- Kokia Regina Varnaitė šeimoje, ar labai griežta esate mama ir močiutė?

- Manau, kad nesu griežta, bet man to ir nereikia, mes šeimoje gražiai sugyvename. Man pasisekė - aš jau esu promočiutė, o matydama tuos mažylius, argi gali būti griežta?

- Kokių savybių turi turėti žmogus, kad šiandieninėje Lietuvoje galėtų gyventi padoriai?

- Aš gimiau tarpukario Lietuvoje ir džiaugiuosi, kad vėl sulaukiau nepriklausomybės. Kaip gyventi šiandieninėje Lietuvoje, yra aiškiai sudėta „Tautiškoje giesmėje“ - mūsų himne. Žmogui didžiausia siekiamybė ir brangiausias turtas yra laisvė, bet laisvę reikia jungti su atsakomybe.

- Koks jūsų pačios buvo ir yra gyvenimo šūkis? Gal jis kai kuriais amžiaus tarpsniais keitėsi?

- Gyvenimas daugialypis, įvairus, negalėčiau sutalpinti jo į vieną savo pažiūrų tezę.

- Iš kur semiatės žvalumo ir sveikatos?

- Čia jau kaip prigimtis davė, ir dar toks gyvenimo būdas... Vaikystėje daug laiko praleidau gamtoje, laksčiau, karsčiausi po medžius, čiuožiau, o suaugusi neturėjau žalingų įpročių - niekada nerūkiau.

- Ar galite ranką prie širdies pridėjusi prisipažinti, kad esate laiminga?

- Taip, aš esu laiminga - galėjau kurti, dirbau pagal pašaukimą, gyvenau su geru, protingu žmogumi, sulaukiau provaikaičių... Nežinau, ką čia dar galėčiau bepridurti...