Ar architektūra - kultūros dalis

Pradėti kalbą galima būtų štai taip: kažkas, matyt, atsitiko, kad architektai kelia kai kam retorinį, kai kam fundamentalų klausimą: ar architektūra – kultūros dalis? O gal ir nieko neatsitiko, tiesiog architektai prašo daugiau dėmesio skirti jų puoselėjamai sričiai. Mat architektūrą, anot jų, kuria ne tik architektai, bet ir pati visuomenė. Ir ragina architektai (kai kam vėl tai atrodys fundamentalu, kai kam pompastiška) atsisukti ne tik į pinigus, bet ir moralę.

Apie šiuos ir panašius dalykus „Pastogė“ kalbėjosi su Lietuvos architektų sąjungos nariu architektu Eugenijumi Miliūnu, kuris projektavo su kolegomis naujuosius Kauno pramogų ir sporto rūmus Nemuno saloje, Šiaulių areną ir susišlavė įvairių apdovanojimų, tarp kurių – titulas "Įsimintiniausias Kauno menininkas 2008".

- Praėjusį mėnesį vyko konferencija pavadinimu „Architektūra - kultūros dalis?“. Kam reikalingas tas klaustukas? Architektai jaučiasi išstumti iš kultūros srities, visuomenė nepripažįsta architektūros kaip kultūros dalies?

- Formaliai visuomenė iš kultūros srities architektų neišstūmė, tačiau jie mano, kad aplinkui esanti kultūra ir jų pačių kultūros vizija nesutampa. Architektai jaučiasi truputį ignoruojami. Natūraliai. Tarkime, įstatymai kuriami taip, kad laimėtų ne architektūra, o verslas. Nors dirbtinai niekas mūsų neignoruoja. Todėl architektai ir kelia tokį retorinį klausimą. Tačiau jis yra iškilęs ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui.

- Ar iš tikrųjų dabartinė architektūra yra tapusi tik vartojamąja preke?

- Kalbėdami apie architektūrą turime kalbėti apie aristokratiją senąja arba apie elitą dabartine prasme. Iš tikrųjų šiandien mes net nežinome, kas sudaro tą aristokratiją arba elitą, bet vienoks ar kitoks jis visada buvo visose šalyse, o architektai jam tarnavo. Ir aišku, niekada nedarė to plačiajai visuomenei.

Tik paskutiniame šimtmetyje architekto „meniu“ atsirado ir kitų užsakovų. Buvo statomi nauji rajonai, masinės gyvenvietės, planuojami miestai. Prasidėjo demokratizacijos procesas. Tai, kad mes savarankiškai ar galbūt priverstinai atsisukome į visus žmones, o ne tik į elitą,- sveikintina. Be to, ir dabartinis elitas jau ne toks ryškus kaip senais laikais. Tačiau pastaruosius penkiasdešimt metų architektūra pradėjo darytis popsiška. Ji ne tik orientuojasi į didžiąją daugumą, bet ir ėmė bėgti paskui minią, rinkdama balus. Kai kurie statiniai yra kaip papuošalai kapitalui pritraukti. Tarkime, Gugenheimo muziejų steigimo idėjos. Noras padaryti puikų muziejų – labai geras kultūrinis reiškinys.  Bet taikydamiesi į visuomenės skonį ir galvodami, kad tokiu būdu ji taps labiau išsilavinusi, mes klystame.

- Šiuo metu rengiami įvairūs su architektūra susiję įstatymai. Ką dabar būtų svarbiausia jais akcentuoti?

- Įstatymus kuria ne vien tik architektai. Svarbu, kad visuomenė ir Seimas suprastų, jog architektūra yra svarbi žmogaus aplinkos dalis. Atvažiavę išsilavinusių tautų – prancūzų, anglų, italų - žmonės, mato mus kaip nuogus. Jie mato mūsų architektūrą ir žino, kas mes esame. O esame tikrai ne patys gražiausi. Aš įsivaizduoju, kad visuomenė pati turėtų architektams geranoriškai paduoti ranką ir suprasti, kad ne tik architektai kuria architektūrą.

Šiame procese dalyvauja ir visuomenė. Mes, architektai, vieni nieko nelaimėsime, jei visuomenė pati nenorės keistis. Įstatymų leidėjai uždarys mus į kažkokį įstatymų suformuotą neaiškų modelį, kuris pačiai visuomenei bus nenaudingas. Nežinau, ką pasakytų kiti architektai, bet aš prašyčiau visuomenės palaikymo. Ypač tų žmonių, nuo kurių daug kas priklauso: Seimo narių, inteligentijos ir statybų sektoriaus atstovų. Kad ne tik į pinigus ir verslą visi žiūrėtų.

Nesakau, kad pinigų nereikia. Turi būti ir verslas, bet reikia ir šiek tiek širdies, nes gyvenimas yra nepaprastai gražus ir tampa labai nekoks, kai nebelieka prieskonių. Architektūra kaip druska su maistu: nedaug, bet reikia. Kita vertus, patys įstatymai gali būti neblogi, bet kas iš to, jei visuomenė juos ignoruos. 

Vis dėlto galiu pasakyti, kad per paskutinius metus visuomenė jau keičiasi. Ypač jaunimas. Ir verslininkai, kurie statė sau ar parduoti, pradėjo jausti, kad vieni jie gali ne viską, kad reikia architektų. Tai rodo, kad visuomenė natūraliai bręsta. Nebereikia aiškinti tų dalykų, kuriuos reikėjo nurodinėti prieš dvidešimt metų. Pažanga neabejotina, bet kartu per tą laiką daug ką praradome. Praradome visą seriją gerų sovietinių statinių. Negalima tapatinti tų statinių su komunizmo ideologija.

- Kokį įspūdį apie Lietuvos architektūrą susidaro užsienio ekspertai?

- Sunku pasakyti. Jie mato ne tai, ką mes matome. Jie - iš kito konteksto. Vienas mano pažįstamas italas architektas yra pasakęs, kad mūsų architektūra falinė...Ir tikrai, mūsų aplinkos neskoningumas beprotiškas. Važiuojame Lietuvos miestais: kabo neskoningos reklamos, didžiausi užrašai, visokiomis spalvomis, viena kitai prieštaraujančiomis. Važiuojame po Italiją: iškabos yra, bet įkomponuotos aplinkoje taip, kad jų, atrodo, nematai... Tai minėdamas aš iš esmės nekalbu apie architektūrą, kalbu apie bendrą buities kultūrą.

Turime pripažinti, kad mūsų skonis neišlavintas. Paprasta visuomenė nesirūpina tuo. Ji tiesiog griebia, ką jai duoda. Aš pavydžiu estams estetikos, tegul ir paviršutiniškos, negilios. Ten vyrauja tam tikras asketizmas, savikontrolė, išdidumas. Tuo tarpu mes turime katalikiškos ir slaviškos kultūros mišinį. Mūsų estetikoje - daug slavizmų. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad rusų ar kitos slavų kultūros yra menkesnės, tačiau lietuviams reikėtų įgyti truputį išdidumo ir racionaliai rinktis, kur turi krypti jų akys: ar į puošnią Italiją, turinčią 4 tūkst. m. istoriją, be galo sudėtingą, subtilią ir mums nepasiekiamą kultūrą; į auksu tviskančią Rusiją; į solidžią Vokietiją ar į asketišką ir paprastą, humanišką, demokratišką Olandiją, mokančią toleruoti laisvės idėjas (savo laisvės samprata, įstatymais, skoningumu, paprastumu turbūt tai moderniausia valstybė Europoje).

Renkantis tuos dalykus turime galvoti apie savo norus ir galimybes. Tokių namų kaip Italijoje niekada nepastatysime, netgi tokius kaip Vokietijoje bus sunku pastatyti. Dar pagalvokime, kur mes norime panaudoti tuos pinigus, kuriuos sunkiai uždirbame - statiniams ar švietimui. Ar už tuos pinigus verta pasistatyti „pilį“, ar už juos geriau išleisti studijuoti du šimtus gabiausių vaikų į Kembridžo universitetą. Tai būtų neprilygstama investicija, palyginti su kažkokių moliūgų statybomis. Deja, lietuviai turi iš praeities likusį norą realizuoti save statydami. Nežinau, iš kur tai, gal tai sovietmečio reliktas. Gal negalėjo kitur savęs realizuoti - kaip mokslininkai, intelektualai...

- Kaip yra išlaikomas tradicijos ir modernumo santykis?

- Manau, neturėtume painioti nuoširdžios tikros liaudies kūrybos su kiču. Liaudies kūrybos sukičinimas yra vienas iš baisiausių dalykų. O kaip suderinti tradiciją ir modernumą, neturime nė mažiausio supratimo. Iš Vakarų pas mus ateina patys pigiausi produktai, statybos medžiagos, o ne tai, kas iš tikrųjų yra modernu. Todėl, kada bandome imituoti rimtus dalykus, atrodome juokingi. Turime rasti santykį tarp tradicijos ir modernumo. Įdedant daugiau smegenų ir širdies, galima padaryti visai neblogų dalykų.

Estetikos, kultūros dalykai Lietuvoje palikti savieigai. Žmonės rūpinasi tik materialiais dalykais, bet kai ima statyti namą ar butą, atkunta. Staiga jie nori atrodyti geriau. Tačiau per vieną dieną ir su geru architektu nieko nepasieksi. Reikia nors elementaraus paties žmogaus noro siekti išsilavinimo. Jis turi skaityti knygas, vartyti žurnalus, dalyvauti diskusijose ir tik tada supras priežastis, kodėl yra taip ar anaip. Ir žmonės labai greitai tai perpranta, nes čia nėra ir jokių stebuklų. Tiesiog reikia šiek tiek įdėti pastangų. Tikrai lengviau nei išmokti užsienio kalbą. Tą architektūros pradžiamokslį  žmogus gali įgyti, jei jis nuoširdžiai to norės.

- Nemažai kalbama apie viešąsias erdves. Kaip jos sukuriamos ir kokios jos, Jūsų nuomone, yra Lietuvoje?

- Viešąsias erdves susiranda patys žmonės, ne architektai. Aišku, architektai gali prisidėti tas erdves projektuodami. Abejoju, ar šioje srityje mes ką nors ypatinga nuveikėme. Tačiau jeigu nepavyksta susikurti viešųjų erdvių, tai - ne tik architektų kaltė, tiesiog žmonės dar nemoka gyventi kintančiomis miesto sąlygomis. Esame truputį užguiti, paveikti buvusios visuomenės, kuri buvo mums svetima.

Reikia daugiau natūralaus bendravimo, džiaugsmo ir man atrodo patrauklios viešos erdvės atsiras su laiku. Didele dalimi prie to prisideda jaunimas.

- Kai kas sako, kad į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Vilniaus senamiestyje neišlaikoma darna tarp atnaujinimo ir paveldo išsaugojimo. Ar į senamiestį besibraunantys stikliniai daugiaaukščiai harmoningai dera prie aplinkos? Man regis, esama ne tik skeptiškų nuomonių šiuo klausimu...

- Pagrindinė problema – naujos architektūros santykis su Vilniaus miesto senamiesčiu, kuris tampa grėsmingas. Turėtume susimąstyti.

- Kokiais principais vadovavotės, projektuodamas Kauno areną, kas jums buvo svarbiausia? Ar tikslas buvo suprojektuoti kuo pigesnį statinį?

- Tokio tikslo nekėlėme. Nemanau, kad statinių kainos yra vienintelis argumentas. Jokiu būdu. Kartais reikia išleisti statybai daugiau, kad vėliau nesigailėtum. Tačiau išleisti šiaip sau - irgi negerai. Reikia išleisti tiek, kiek reikia: kad arenoje būtų patogu, gera akustika, kad ji būtų gerai eksploatuojama, kad įsikomponuotų mieste, kad žmonių neerzintų nesveika prabanga. Kartą buvo toks atvejis, kai aš kažko nepadaręs, pasakiau savo klientui, kad sutaupiau pinigų. Jis man priminė, kad pakvietė mane ne tam, kad pinigus taupyčiau, o tam, kad gerą pastatą suprojektuočiau. Mūsų tikslas nėra taupyti pinigus, bet pastatyti areną. Kol kas yra normalu. Pinigais nesišvaistome, darome taip, kaip mes suprantame. Gana racionaliai. Mums nemažai padeda mūsų draugas ir partneris,  Amerikos lietuvis, labai geras architektas, suprojektavęs Detroit „Pistons“ areną, – Algimantas Bublys.

Efekto ieškome vidaus ir išorės santykyje – atverdami Kauno, Nemuno, senamiesčio, bažnyčių vaizdus, kurie nieko nekainuoja. Tai taip pat reiškia, kad jeigu persistengsime, kurdami arenos architektūrą, mes užgošime aplinką. Ir dar reikia būti tikriems, kad mūsų architektūra yra labai gera. O mes negalime būti tuo tikri. Paprastai apie architektūros kokybę verta kalbėt tik po daugelio, tarkime, penkiasdešimties metų.