Paskutiniai Lietuvos futbolo meisteriai

Pirmuosius Lietuvos futbolo daigus, prasikalusius Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, nušlavė Pirmasis pasaulinis karas. Atkuriamasis darbas prasidėjo 1919 m. liepos mėn., kai smėlingoje Kauno Ąžuolyno aikštelėje buvo sužaistos pirmosios futbolo rungtynės. 1920 ir 1921 m. bandyta surengti ir pirmą šalies čempionatą, juolab kad futbolo komandas turėjo ne tik Kaunas, bet ir Kybartai ar Panevėžys. Po kelių nesėkmingų bandymų 1922 m. buvo surengtos pirmosios šalies pirmenybės. Tiesa, jose dalyvavo tik šešios Kauno futbolo komandos.

Iki 1937/1938 m. Lietuvoje dominavo trys komandos. Tai Kauno Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) ir Šančių Šaulių (ŠŠ) „Kovas“ bei Klaipėdos Įgulos ir Krašto sporto sąjungos (KSS) komandos. Kauno klubai iškovojo 11, o klaipėdiečiai - šešis Lietuvos futbolo meisterių (čempionų) titulus.

1922 m. įkurta LGSF ilgą laiką buvo futbolo opozicijoje. Šios organizacijos įkūrėjas ir lyderis Karolis Dineika (žinomas kaip sveikos gyvensenos judėjimo pradininkas) kategoriškai pasisakė prieš futbolą kaip žalojantį sveikatą. Jo teigimu, futbolą žaisti galima ne anksčiau nei sulaukus 17 metų. Tokia nuostata organizacijoje gyvavo iki 1927 m., kai K.Dineika pasitraukė iš LGSF vadovo posto.

Netrukus LGSF centrinių kursų programoje atsirado paruošiamieji futbolo žaidimai, buvo suburta ir Kauno „B“ klasės pirmenybėse įregistruota komanda. Naujokai šioje grupėje neužsibuvo. Jie iš karto laimėjo varžybas ir pateko į aukštesnę - „A“ klasę. Prasidėjęs LGSF futbolininkų kilimas 1932 m. buvo paženklintas pirmaisiais bronzos medaliais.

Tačiau pakilti aukščiau jiems ilgą laiką nesisekė. 1933, 1934, 1936 m. LGSF šalies pirmenybėse užėmė trečią vietą. Arčiausiai išsvajoto meisterio titulo LGSF buvo 1937/1938 m. pirmenybėse. Tada papildomose rungtynėse LGSF 1:3 nusileido Klaipėdos KSS futbolininkams.

LGSF iškilimas nebuvo atsitiktinis. Prie organizacijos vairo stovėjo prof. B.Vitkus, būsimasis Žemės ūkio akademijos rektorius, jam talkino sumanus komandos vadovas Andrius Keturakis. LGSF komanda buvo stiprinama dviem būdais: kvietė gabesnius futbolininkus iš savo filialų periferijoje ir ugdė pamainą jaunimo ekipoje.

Nuoseklus darbas davė vaisių 1938/1939 m. sezonu. Tais metais Lietuvos čempionato pavasario „sesiją“ LGSF pradėjo kovo mėn. laimėta „Pavasario“ turnyro taure. Balandžio 10 d. vykusiose rungtynėse prieš LGSF neatsilaikė ir daugkartinis Latvijos čempionas Liepojos „Olimpija“. Vis dėlto antrasis čempionato ratas nebuvo toks sklandus. Visų pirma jį užgožė būsimas Europos krepšinio čempionatas. Be to, pavasarį nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas. Taip iširo antroji Klaipėdos lietuvių komanda „Švyturys“, o daugkartiniai čempionai - KSS persikraustė į Telšius.

Nervinė įtampa ir tikras chaosas sklido ir iš šalies futbolo vadavietės. Jos apogėjumi tapo čempionato finišas, kurio nugalėtojai paaiškėjo ne futbolo aikštėje, o valdininkų kabinete. 1939 m. liepos 1 d. „Diena“ rašė: „Futbolo komitetą, be vadovo, sudarė dar 7 atstovai. Prasidėjus mūsų „futbolo krizei“, iš komiteto pasitraukė veik visi nariai ir faktinai tokio komiteto jau nebeturime. Iš savo pareigų atsistatydino ir Kamuolio žaidimo sąjungos vadovas N.Čerėkas.“

Kitą dieną (liepos 2 d.) „Lietuvos aidas“ paskelbė, kad Lietuvos futbolo meisteriais tapo Telšių KSS komanda. Ji paskutinėse čempionato rungtynėse 4:2 nugalėjo Kauno „Kovą“ ir finišavo surinkusi 20 taškų. „Kovo“ sąskaitoje buvo 14 taškų (ir vienos rungtynės rezerve). Tuo metu LGSF turėjo 15 taškų, bet buvo sužaidusi dvejomis rungtynėmis mažiau. Vis dėlto pavyti klaipėdiečių jau nebegalėjo. Liko kovoti dėl antrosios vietos.

Intrigos šiai kovai suteikė netikėtas LGSF pralaimėjimas Kauno „Tauro“ komandai (2:3). Tad sidabro medalių savininkai turėjo paaiškėti LGSF ir „Kovo“ tarpusavio dvikovoje. Šias rungtynes 3:1 laimėjo kovingai nusiteikęs Kauno priemiesčio (Šančių) darbininkų kolektyvas. Psichologiškai palūžę LGSF futbolininkai liko trečioje vietoje.

Tačiau netrukus padėtis kardinaliai pasikeitė. 1939 m. liepos 5 d. „Lietuvos aidas“ straipsnyje „Tamsi futbolo sezono užbaiga“ paskelbė, kad futbolo komitetas (kurio vadovybė buvo atsistatydinusi), vadovaudamasis varžybų statutu, pagal kurį suaugusiųjų čempionate negalėjo žaisti jauniai, atėmė 4 taškus iš KSS komandos (už šią komandą rungtyniavo 16-metis Vytautas Saunoris - būsima sovietinės Lietuvos futbolo įžymybė). Dar įdomiau, kad tie 4 taškai buvo pridėti prie LGSF sąskaitos, tad ši Kauno komanda buvo paskelbta šalies meisteriu. Antrą vietą galutinėje rikiuotėje užėmė „Kovas“, trečią - KSS.

Vis dėlto LGSF futbolininkai įrodinėjo, kad yra verti meisterių titulo. Jie garbingai atstovavo savo šaliai rungtynėse su įvairiomis Lenkijos komandomis, be to, labai sėkmingai pradėjo 1939/1940 m. Lietuvos čempionatą. Rudenį LGSF sužaidė 7 rungtynes, iškovojo 5 pergales ir du kartus sužaidė taikiai. Surinkę 12 taškų iš 14 galimų jie 3 taškais lenkė antroje vietoje žengusį „Tauro“ kolektyvą. 1940 m. pavasarį LGSF tapo ir Kauno apygardos nugalėtojais, bet dėl prasidėjusios sovietinės okupacijos Lietuvos čempionatas liko nebaigtas.

LGSF futbolo komanda buvo sudaryta iš naujos kartos žaidėjų, augusių Lietuvos nepriklausomybės metais. Klubo vadovai rūpinosi, kad komandos nariai ne tik gerai žaistų futbolą, bet ir tobulėtų kaip žmonės, kaip asmenybės. Išskirtinis komandos bruožas buvo labai rimtas požiūris į treniruotes, rungtynes, klubo tradicijų puoselėjimas.

Tad neatsitiktinai iš 1939 m. šalies čempionais tapusios komandos išaugo gausus šviesuolių, daug nuveikusių Lietuvos futbolo labui pirmajame sovietinės okupacijos dešimtmetyje, būrys.

Futbolo aikštėje meistriškai žaidė vartininkas Stasys Skalskis, gynėjas Jonas Šlyžius, Bronius Galvičius. Vėliau jie žaidė ir Vilniaus meistrų komandoje. J.Šlyžius pasižymėjo ir kaip treneris. Jo vadovaujama Vilniaus „Karininkų namų“ komanda 1952 m. tapo Lietuvos čempione, iškovojo „Tiesos“ taurę. Be to, J.Šlyžius 1957 m. parašė pirmą mokomąją knygą „Futbolas“.

Pirmojo kvalifikuoto futbolo trenerio vardą turėjo Leningrade kursus baigęs Voldemaras Jaškevičius. 1947 m. jis kartu su Jaroslavu Citavičiumi pradėjo treniruoti Vilniaus „Dinamo“ meistrų komandą, o didžiausius darbus nuveikė su Šiaulių „Elnio“ ekipa. Su šia komanda V.Jaškevičius 1948, 1949 ir 1953 m. tapo Lietuvos čempionu, ne kartą iškovojo sidabro ir bronzos medalius.

Neišdildomą pėdsaką Lietuvos futbolo istorijoje paliko vilkaviškietis Juozas Klimas. Tarpukariu baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, pokario metais jis eksternu baigė ir Kūno kultūros institutą. Čia jis tapo pirmuoju būsimų futbolo trenerių mokytoju. J.Klimas pasižymėjo ir kaip futbolo bei ledo ritulio teisėjas, geras ir sumanus organizatorius.

Apskritai gerą vardą visuomenėje turėjusi LGSF organizacija buvo jaunimo traukos centru. Joje pirmuosius žingsnius į sportą žengė būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, žaidęs vienoje jaunių komandoje su būsima krepšinio žvaigžde Stepu Butautu, futbolininku K.Eismontu. Iš LGSF į atžalyno į didįjį futbolą iškeliavo legendinis futbolo ir ledo ritulio meistras Zenonas Ganusauskas.

Paskutinių Nepriklausomos Lietuvos meisterių ir jų palikuonių vardai amžiams įrašyti į mūsų šalies futbolo istorijos metraštį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“