Tatuiruotės margina vis daugiau kūnų

Pokyčiams reikia laiko

Renginyje buvo galima išvysti ne tik jaunimo, bet ir šeimų su vaikais. O štai vyresnio amžiaus asmenų buvo matyti tik vienas kitas. Vieno kalbinto lietuvio meistro teigimu, neigiamą senjorų požiūrį į tatuiruotes ir tatuiruotus žmones galėjo lemti žinių apie šią meno šaką trūkumas ir tarybinio laikotarpio palikimas, kai tatuiravosi tik dvi kategorijos asmenų - kariai ir kaliniai. Pastebėjimas įdomus, tačiau, tikėtina, kad neigiamą senolių nusistatymą piešinių ant kūno atžvilgiu lemia ir daugiau veiksnių, nes ne visada palankiai į tatuiruotus asmenis žiūri ne tik Lietuvos, bet ir Graikijos, Suomijos ar net Nepalo senjorai.

Pasak meistrės iš Graikijos Natali Noks (Natalie Nox), jaunimas tatuiruojasi daug, tačiau vyresni šios ortodoksiškos krikščioniškos šalies gyventojai į papildomą kūno puošimą žiūri atsargiai. N.Noks teigimu, pokyčiai Graikijoje dėl žmonių religingumo vyksta kiek lėčiau negu aplinkinėse šalyse, tačiau ji pastebinti, jog senoliai, matydami tatuiruotas televizijos žvaigždes, savo vaikus ar net anūkus, vis dažniau įsidrąsina ir vienas kitas taip pat nusprendžia tatuiruotis.

Panašias mintis išsakė ir meistras iš Suomijos Janas Džonsonas Fergiusonas (Ian Johnson-Ferguson). Vyro teigimu, nors Suomijoje tatuiruočių mados bumas nerimsta pastaruosius 10-15 metų, jis dėl savo piešinių ant kūno kiekio vis dar susiduria su nepalankiais vyresnio amžiaus atsitiktinių praeivių žvilgsniais.

Nepalietis Binajus Gurungas (Binay Gurung) taip pat neslėpė, jog, nepaisant to, kad Nepalo gyventojai tatuiruojasi daug, vyresnio amžiaus žmonių požiūris į tokį meną vis dar išlieka dviprasmiškas.

Drugeliais pasidabinusi viršutinę krūtinės dalį, o ranką „paslėpusi“ rožėse, Justina „Vakaro žinioms“ atviravo, kad jaunesni žmonės jos piešinius giria ir jais grožisi, o vyresni vis dar apsimeta, kad „nepastebi“ ar demonstruoja neigiamą požiūrį. Visgi, pašnekovės teigimu, ji tai daro sau, o ne kažkam kitam, todėl aplinkinių nuomonė dar ir nugarą nusprendusiai išsidailinti merginai nėra labai svarbi.

Tą patį sakė ir ne vieną tatuiruotę turinti bei pati tatuiruočių studijoje dirbanti Sandra. Moters teigimu, aplinkinių nuomonė yra labai kintantis dalykas, todėl svarbiausia pačiai jaustis gerai.

Kita vertus, dauguma pašnekovų pastebėjo, kad pamažėl ir vyresnės kartos požiūris į kūno puošybą keičiasi. Auskarus verianti Sandra prisiminė, kad vyriausiai pas ją atėjusiai ir pirmą kartą gyvenime nosį nusprendusiai prasidurti klientei buvo apie 75-eri.

Tai, kad aplinkinių nuomonė turi įtakos, savo pavyzdžiu įrodė vienas iš renginio apsauginių - Genadijus. Pusamžis vyriškis atvirai prisipažino, kad pasidaryti pirmąją gyvenime tatuiruotę jį paskatino kartu renginio saugumu besirūpinę kolegos. „Gal ir nebūčiau prisiruošęs. O čia pasitaikė tokia proga, dar vyrai paragino ir štai turiu pirmą, bet turbūt ir paskutinę, tatuiruotę, nes kai per daug, man jau negražu“, - sakė gerai nusiteikęs pašnekovas.

Stilių ir madų įvairovė

Dar prieš Konvenciją organizatoriai akcentavo, kad bus siekiama atsigręžti į savą, baltišką, praeitį. Tai atsispindėjo ne tik renginio pavadinime, bet ir pačioje programoje. Visas tris dienas renginyje veikė Baltų vikingų įkurtas kuršiškas kaimelis, kuriame iš arčiau buvo galima susipažinti su ikikrikščioniško laikotarpio Lietuvos gyventojų buitimi, apžiūrėti naudotą keramiką, papuošalus, pačiupinėti to laikotarpio karių šarvus ar ginklus. Ką pastarieji gali, Baltų vikingai pademonstravo ir praktiškai, surengdami net ne spektaklius, o kaip patys sakė, kovas, kuriose būna visko - mėlynių, sumušimų ar net kraujo.

Baltiškos-lietuviškos simbolikos, tiek originalios, tiek ir stilizuotos, buvo galima išvysti ir konvencijos metu kuriamuose meistrų darbuose.

Renginio organizatoriai „Vakaro žinioms“ prasitarė, kad ateityje baltišką tematiką planuoja ne tik išlaikyti, bet net dar labiau praplėsti: „turime kuo didžiuotis, tad reikia tai parodyti pasauliui“.

Konvencijoje viešėjęs ne tik Nepale, bet ir Jungtinėje Karalystėje dirbantis B.Gurungas, lygindamas minėtų dviejų šalių ir Lietuvos tatuiruočių fanus, teigė, kad esminius skirtumus pastebėjo tatuiruočių dydyje ir pasirenkamuose piešiniuose.

„Lietuviai, lyginant su britais, darosi panašius, tačiau mažesnius piešinius. Didžiausias, visą nugarą užimančias tatuiruotes, mėgsta Nepalo gyventojai. Be to, jie dažnai renkasi Lietuvoje mažiau populiarius minėto regiono motyvus - dievybes, demonus ir t.t.“ - sakė pašnekovas.

Lietuvą ir Suomiją lygindamas J.Džonsonas-Fergiusonas atkreipė dėmesį į tai, kad lietuviai mažiau tatuiruojasi rankas, ypač - arčiau pirštų, o Suomijoje tai yra populiariu. Kita vertus, patys suomiai nelabai vertina savo tautiškus motyvus ir runų ar panašių simbolių dažniau nori užsieniečiai, o vietiniai renkasi kitokią tematiką.

Nelabai entuziastingai į tautinę simboliką, N.Noks teigimu, žiūri ir graikai, kadangi tai daliai visuomenės asocijuojasi su nacionalizmu, o tai šiandieninėje Europoje darosi vis labiau nepriimtina. Čia, bent jau pastaruoju metu, gerokai populiaresnis yra „black realism“ stilius, kurį renkasi didesnė dalis meistrės klientų.

Pas mus pastarasis, kiek niūrokas, stilius nėra pats populiariausias. Bent jau tokios mintys kilo stebint Konvencijos svečius, kurių kūnus puošė abstrakčios figūros, stilizuoti augalai ar šviesios, spalvotos, nuotaikingos tatuiruotės - drugeliai, paukščiukai ar besišypsanti vampyrinė pica.