Beveik prisimenu vieną seną vienos senos Kaukazo tautos tostą iš vieno seno sovietinio kinuko: jei turi galimybę nusipirkti ožką, bet nenori - baisu; jei nori nusipirkti namą, bet negali - dar baisiau. Tad prisigerk iki sąmonės netekimo - gal tuomet tavo galimybės sutaps su tavo norais.
Mes, lietuviai, panašiai ir darom. Todėl ir esam turtingi. Labai. Esam turtingi istorijos - mums jau tūkstantis metų, o mes nė vieno karo jokiai afrikai nepralaimėjom - kaip kokie anglai ar vokiečiai; esam stabilūs ir stiprūs, bent jau tautosaka - mums jau tūkstantis metų, o vis tas pačias giesmes giedam - apie vargelį ir buldozerio “išgvoltavotą” rūtų darželį arba pačią Rūtą; esam patikimi - ne mes pas švedus ir danus, o švedai ir danai Lietuvoje savo pinigus laiko.
Tiesa, SAVO bankuose. Bet Lietuvoje. Ir ne dėl to, kad jiems taip patogiau, o todėl, kad pelningiau. Koks nors švedas ar koks nors danas turi tik vieną “skūrą” - ką ten iš tokių nulupsi. O lietuvis (vienos patarlės pėdsakais) turi devynias “skūras” - lupk, mėgaukis ir jausk malonumą. Linksmai nuteikdamas ne tik gomurį, bet ir piniginę.
“Klausė žvirblis čiulbuonėlis...”
Teko girdėti, kad kai kuriose amerikose ir visose europose, išskyrus Geografinio Europos centro respubliką (LT), beveik visi žmonės sėdi bankų kišenėse. Sėdi ar guli - nesvarbu, bet patogiai, saugiai ir šiltai. Nes anų - ir tolimų, ir nelabai - kraštų bankai dažniausiai būna savi. Ir nelupikauja, o padeda paprastam darbą dirbančiam piliečiui ir gyventi, ir išgyventi. Nusipirkti, pasistatyti, įsikurti.
Žinoma, ir anų kraštų bankai nepamiršta kasrytinės ir kasvakarinės šventos maldos - pelno. Bet “meldžiasi” su protu - neatimdami paskutinio kąsnio, nenuvilkdami paskutinių marškinių, nenumaudami paskutinių kelnių ir net simboliniu pjautuvu nebrūkštelėdami banko klientui (paskolos gavėjui, skolininkui ar pan.) per kiaušinius.
Anie bankai žino, kad jei brūkštelės - nebus vaikų, nebus klientų, nebus pelno. Bet vis tiek neišsituri nebrūkštelėję. Tik BRAUKIA visuomet svetimiems, o ne saviems. Nežinau, kieno čia kaltė, bet mes, lietuviai, - vakar šiandien rytoj - visada atsiduriam ant to sumauto varganas santaupas ir gyvenimą rėžiančio pjautuvo kelio. Ar prapjautuvės-pradalgės. (Jetau, kaip skauda, nes esu pasiėmęs paskolą.)
“Prausė žvirblis čiulbuonėlis...”
Pavyzdžiui, kokie nors du ekonominiai valstybės draugučiai problemų, kad Lietuvoje bankų palūkanos keliskart didesnės nei kokiose lenkijose ar švedijose, nemato, nes nežiūri ar neįžiūri. Ekonomikos ir finansų “išmanėliai” taip “paprastai ir populiariai” moka tautai paaiškinti apie tai, kas vyksta su jos pinigais ir piniginėmis, kad tauta tik pečiais gūžčioja: suprast nieko neįmanoma, nes kas antras žodis - tik maržos, valiutos, srautai, rezervai, motininiai, dukteriniai, vaikiniai...
Tautai nusispjaut į visokias bankines abrakadabras. Tautai svarbu, kad bankai jai padėtų, o ne ją žlugdytų. Tauta supranta žodį “palūkanos”. Bet kai tos palūkanos kitur keliskart mažesnės nei pas mus - tauta nesupranta ir nenori suprasti. Koks nors švedas, būdamas Švedijoj, savo piliečiams skolina maišą pinigų tik už ne visus du procentus. Tegu. Tas pats švedas, būdamas JAU Lietuvoj, jos piliečiui skolina už keliskart didesnį procentą.
Mūsų tautiniai FIN analizitikai aiškina: taip turi būti. Man taip pasidaro aišku, kad užsimanau būti švedu. Ar anglu. Ar danu. Bet... kadangi lietuviais mes esame gimę, tai ginčykimės lietuviškai. Nebūtinai kumščiais, kuokom ar kitais viduramžiuose svariais argumentais. Mes norim ginčytis taip, kad kokie nors švedai užsimanytų tapti lietuviais, o ne atvirkščiai...
Kai koks nors aklas kurmis tampa kokio nors, bet vis tiek svarbiausio šalies banko (prašom nepainioti su bankomatu) ekonomikos departamento direktorium ar šiaip FIN analizitiku, ataskaitose, valstybinės reikšmės susifuršetinimuose ir kituose biudžeto remiamuose vakarėliuose niekuomet neišgirsit kitokio valstybės ekonominio vertinimo, tik: jokių problemų! JIEMS ir TIEMS - gal ir jokių. O man ir tau, mielasai drauge, kiekvienas palūkanos skaičiukas atima ne tik pinigus, ne tik norą gyventi, bet ir patį gyvenimą.
“Mokė žvirblis čiulbuonėlis...”
Kolega, pasiėmęs iš kokio nors užbaltijo banko paskolėlę savo inkilui, gali kartais, o ypač šiais krizinčėsiais, susimauti nepataisomai. Na - pasimodeliuokime.
Ar jūs nematote, kad mums šakės? Jei matote, tai turite suprasti, kad palūkanos Lietuvoje yra mėšlas. Gerai: tegu bazinės, tegu - priklausomai nuo šalies rizikos - didesnės. Yra rinka. Yra interesai. Yra K. Yra Glaveckas - Seimo Biudžeto ir finansų vadas. Yra dar daug žmonių - mokančių, nusimanančių. Gal net visiškai nusišemetinusių. Arba nusikubilinusių. Bet tauta laukia ne pavardžių. Ne paaiškinimų. O gyvenimo. Ne tokio, kai bankai smeigia peilį į nugarą, o tokio, kai bankas ir klientas vienas kitam iš tiesia ranką.
VŽ: Vietoj statistikos
Kentėdamas didelį skausmą ir besilaižydamas atvirą Lietuvos žaizdą, galiu pralementi: Lietuvoje dirbantys - švediški, daniški ir kitokie - bankai MUS myli. Už 10,92 proc. - “Swedbank”; už 11,11 proc. - “DnB NORD”; už 11,22 proc. - “Danske”. Lengvai besišypsodamas, matyt, sugebėsiu dar sykį iš savęs ir mūsų visų pasityčioti: “swedbankieriai” namie ima tik 1,97, “augsburgeriečiai” (Vokietija) - 3,75. Net lenkai (PEKAO Bank ir t. t.) SAVUS nučiulpia tik už 3,97. O mus... čiulpia griežčiau. Negailestingai. Ir amžinai.
