2 nuotr.Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) tapo įrankiu, kuriuo gali pasinaudoti bet koks apsukruolis, norintis užčiaupti lietuvišką žiniasklaidą. Pritaikyti „minkštąsias galias“ ir užčiaupti. Kai demokratinėje valstybėje keletas žmonių turi teisę nuspręsti, kas etiška, o kas - ne, tokia teisė jau savaime neetiška.
Dabar pakanka kokiam nors apsukruoliui apsimesti, kad apie jį buvo paskelbta, parašyta neetiškai. Tarkime, apie kontrabandininką parašė, kad jis kontrabandininkas. O jis jaučiasi esąs išgyvenimo menininku. Etika yra toks slidus, tik iš dalies apčiupinėjamas daikčiukas. Su išskydusiais kontūrais. Ką norėsi įsivaizduoti, tokią etiką ir gausi. Tikslaus apibrėžimo nėra. Nes kiekvienas žmogus, įskaitant ir garbiuosius LŽLEK narius, turi personalinį, intymųjį, intuityvųjį etikos suvokimą. Juk vieną pavadinsi rausvažandžiu - apsidžiaugs. Kad geros sveikatos. O kitas gal mirtinai supyks. Įsivaizduos pavadintas pomidoru. O trečias gal pamanys, kad buvo apšauktas sovietiniu.
Tačiau LŽLEK pageidaujamą etiką galima supaprastinti iki kelių imperatyvų. Neminėk Nilo Kuperio ir Saimono Friklio. Be reikalo ir su reikalu. Jokiame lietuviškame kontekste. Nors ir Dievo vardą leidžiama minėti, jei yra toks reikalas. Neminėk „Snoro“. Įsivaizduok, kad „Snoro“ iš viso nebuvo. Rašinėk apie paukščiukus, žibutes, nasturtas.
Anot XVII a. matematiko, filosofo Blezo Paskalio, tai, kas nesusiję nei su mūsų nuomonėmis, nei su mūsų malonumais, yra mums įkyru, klaidinga ir visiškai svetima. Lietuvoje vyraujanti valdžios nuomonė - kad visi vakariečiai pagerinti. Nes valdžiai taip galvoti malonu. O kitaip galvoti nemalonu. Tad lietuviška žiniasklaida, drįstanti pilietiškai abejoti, atrodo įkyri ir klaidinga. Todėl baustina. Tai reiškia, kad kaskart, kai drįsime suabejoti, iškart tapsime „klaidingi“. Nes bet kokiam neaiškiam ar pagerintam Vakarų specialistui gal iš viso nepatinka atsidurti lietuviškoje žiniasklaidoje. Nesvarbu, kokiame kontekste. O jei žmonėms nepatinka, tai ir viskas, kas apie juos rašoma, neįtiks. Šiuo metu jau reikia kelti retorinį klausimą, ar lietuviškai žiniasklaidai iš viso leidžiama būti, budėti. Ar bus sunaikinta, pasitelkus užsieniečius ir jų advokatus. Tokiame kontekste kitos valstybės piliečių S.Friklio, N.Kuperio bei jų advokatų veiksmai prieš Lietuvos žiniasklaidą jau yra aktyvus kišimasis į kitos suverenios valstybės pilietinę erdvę. Juk tą erdvę galima sunaikinti ir nepasitelkus bombonešių. Be to, ir Vladimiras Putinas gali pareikšti, kad lietuviška žiniasklaida išspausdino jo nefotogenišką nuotrauką. Ne taip rašo apie Krymą. Pasisamdyti vietinių advokatų ir kreiptis į LŽLEK.
Žurnalistas rašo ne sau, bet visuomenei. Rašo tai, kas visuomenei skauda. Kokio reikia etikos apibrėžimo, kad žmogus suvoktų, kad „Snoro“ bankroto administratoriaus N.Kuperio ir jo pirmtako S.Friklio atlyginimai buvo dideli? Ar „Respublika“ pasielgė neetiškai, nes nusprendė, jog 17 mln. litų, užmokėti už 8 darbo dienas S.Frikliui, yra labai dideli pinigai, o N.Kuperiui - 100 tūkst. litų per mėnesį - irgi solidi suma?
