5 nuotr.Per trisdešimt atkurtos valstybės metų patyrėme ir džiaugsmų, ir nuopuolių, ir vargų. Kiekvienas Lietuvos pilietis savo asmeninių pasiekimų ar nepasisekimų skalę išdėstytų skirtingai. O kaip sekėsi pačiai valstybei?
Kovo 11-osios akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, apžvelgdamas pastarąjį 30-metį, išliko kritiškas:
„Koks didžiausias mūsų pasiekimas ir pralaimėjimas? Pirmiausia reikia atsakyti sau, o ko mes norėjome, ko mums trūko, kai prasidėjo Sąjūdis. Valstybės sienos buvo. Buvo netgi Seimas, vadinamas Aukščiausiąja Taryba. Buvo vėliava, buvo himnas - visi tie valstybingumo atributai.
O ko nebuvo? Ko trūko iki visiško valstybingumo, kaip mes tada jį supratome ir įsivaizdavome. 1988 m., kai prasidėjo Sąjūdis, nors ir turėjome vėliavą, himną, sieną, Aukščiausiąją Tarybą, neturėjome įstatymų viršenybės. Lietuvos TSR įstatymai buvo antriniai prieš Tarybų Sąjungos įstatymus. Iš to sekė, kad neturėjome savo sienų kontrolės, neturėjome savo pinigų, neturėjome, aišku, savo kariuomenės ir dar daug smulkesnių valstybei būtinų dalykų. Ir tada, kai kovo 11-ąją balsavome už valstybės Nepriklausomybės atkūrimą, įsivaizdavome, kad visa tai, ko trūko visiškam valstybingumui, turėsime.
Kovo 11-osios akto paskelbimas iš tiesų buvo pats lengviausias darbas. Visai nesunku balsuojant pakelti ranką, bet po to reikėjo paruošti įstatyminę bazę, perimti sienų kontrolę, išvesti užsienio kariuomenę iš Lietuvos, įsivesti savo pinigus ir, užrašykite didžiosiomis raidėmis, MES TAI PADARĖME. Ir tai yra didžiausias pasiekimas, mano supratimu. Nuo 1990 m. sukūrėme visus valstybingumo atributus, be kurių valstybė negali apsieiti. O dabar paklauskime „Vakaro žinių“ skaitytojų - o šiandien, ar turime tai, ką turėjome, pavyzdžiui, 1997 metais. Iki 2004 metų visa tai turėjome, o dabar?“
Atsakome už skaitytojus: ne, neturime.
„Jūs ir atsakėte! Tai mano kaip signataro, valstybės kūrėjo, kuris kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos galimybę turėti visišką valstybingumą, nuomonė. Nuo 2004 m. visi tie dalykai dingo. Neturime savų įstatymų viršenybės. Yra svetima kariuomenė, neturime savo valiutos. Nesvarbu, kad daliai žmonių atrodo, kad tai yra gerai. Galbūt taip ir turi būti? Galbūt aplinkybės buvo tokios? Bet nevaidinkime patys prieš save, kad valstybė 2020 metais yra tokia pati kaip 2000 metais. Tai visai kitos valstybės.
Dabar mūsų suverenitetas yra apribotas. Lygiai kaip apribotas suverenitetas visų kitų Europos Sąjungos valstybių. Stebiuosi, kad patys sau meluojame. Bet kas žiūri į pasaulį iškreiptai, turi daug daugiau problemų. Pradėjome savo kelią 1990 metų kovo 11-ąją, turėdami daugiau nei tris milijonus gyventojų, o dabar, po 30 metų, turime gerokai ir gerokai mažiau. Meskite į mane akmenį tie, kurie manote, kad tai yra pasiekimas. Galime kalbėti apie ką tik norime, galime vardinti, kad esame NATO, ES nariai, galime laisvai keliauti ir panašiai, bet ant kitos svarstyklių lėkštės - šimtai tūkstančių dingusių gyventojų. Mano supratimu, nieko tragiškesnio ir būti negali.
Aš, būdamas vienas iš šitos valstybės kūrėjų, ar galiu džiaugtis tokiais rezultatais? Mano sąžinė neleidžia džiaugtis matant, kaip Tauta išsivaikšto. Kovo
11-ąją mes veikėme ne dėl savęs, ne dėl įsivaizduojamų dalykų, bet konkrečiai dėl Tautos, dėl 3,5 milijono žmonių, o jų su kiekviena diena mažėja.
Gyvename vertybių kaitos laikotarpiu. Kas būtų tada pasakęs, kad bus siūlomi nauji vyrų-moterų, vaikų-tėvų santykių pakeitimai, prieštaraujantys mūsų įprastai etinei ir etninei aplinkai. Nors įprasta etinė, etninė aplinka irgi įeina į žmogaus teisių sąvoką. Žmogus turi teisę į jam įprastą etinę, etninę aplinką, bet ši aplinka šiuo metu keičiama. Tai ne iš kosmoso atėję procesai, tai žmonių rankų darbas ir tai nieko gero nežada. Tik reikia pažiūrėti, kas darosi Vakarų Europoje, kur šie procesai labiau įsibėgėję...
Dėl šių priežasčių aš, sutikdamas Kovo 11-osios 30-metį, nesu labai džiaugsmingai nusiteikęs“, - griežtą poziciją išdėstė signataras R.Paulauskas.
