Kas yra sociofobija ir kaip išgydyti

Aš raustu, aš blykštu

Pagrindinė sociofobo baimė - ką apie jį pagalvos žmonės? Ir net ne artimieji, o visiškai pašaliniai. Deja, blaivi mintis, kad daugumai žmonių jis visiškai neįdomus, sociofobo nenuramina. O visa tai todėl, kad jo jaučiama baimė būti pasmerktam ir atstumtam - ne reali, o išgalvota. Dažniausiai panikos priepuolis kyla situacijose, kai reikia su kuo nors susipažinti arba paskambinti į kokią nors įstaigą ir su kuo nors pakalbėti. O būtinybė pasirodyti prieš auditoriją arba bent jau grąžinti į parduotuvę netikusį pirkinį - sociofobui yra tikras košmaras. Juk jis visas aplinkinių reakcijas adresuoja sau. Kas nors garsiai nusijuokė jam už nugaros - vadinasi, juokiasi iš jo. Kažkas kažką pašnabždėjo kitam į ausį - tikriausiai kuždasi apie jį. Net komplimentus sociofobas neretai vertina kaip rafinuotą pasityčiojimą. Todėl jis iš visų jėgų vengia kontaktų, ypač su nepažįstamais žmonėmis, ir kraštutiniu atveju patenka į visišką izoliaciją. Sociofobai vyrai nuo savo problemų dažnai bėga į alkoholizmą, moterys - tampa namų šeimininkėmis. Beje, egzistuoja glaudus nutukimo ir sociofobijos ryšys - apaugdami riebalais žmonės apsisaugo nuo priešiško aplinkinio pasaulio.

Kitų priešiškumo baimė sociofobui dažnai sukelia realius fizinius simptomus kaip padažnėjęs širdies plakimas, drebulys, veido paraudimas, prakaitavimas, raumenų įsitempimas, viduriavimas, sausumas burnoje, karščio pojūtis, šaltkrėtis, galvos skausmas.

Viskas iš vaikystės

Tų vaikų, kurie rausta pasirodydami per vaikų koncertus ir gėdijasi padeklamuoti eilėraštuką svečiams arba Kalėdų Seneliui, tėvams nerimauti nereikėtų. Toks mažylių kuklumas metams bėgant arba praeis, arba virs normaliu sveiku drovumu. Juk natūralus drovumas visai neprovokuoja sociofobijos. Jos išsivystymo riziką didina visai kiti dalykai. Pirmiausia tai konfliktai šeimoje arba patirta seksualinė prievarta. Taip pat sunki vaikystė, kai vaikui teko būti bendraamžių pašaipų objektu. Bet tai - reti atvejai.

Sociofobais dažniau tampa vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje nepatyrė mamos meilės arba buvo tėvų pernelyg globojami. Jei vaikas negauna pakankamai motinos meilės arba mama (tegu ir geriausių norų vedama) jį nuolatos lygina su protingesniais ir labiau sėkmės lydimais vaikais, suaugę tokie žmonės baiminsis visuomenės pasmerkimo ir kritikos. Niekuo ne geresnė ir pernelyg įkyri tėvų globa. Nesaikingai giriami ir lepinami vaikai, užaugę ir tapę visuomenės dalimi, nesąmoningai tikisi tokio paties aplinkinių žavėjimosi ir pritarimo. Bet dažnai jo nesulaukia, nes iš esmės nėra niekuo ypatingi.

Ko bijai - tą ir daryk!

Socialinė fobija yra gydoma ir vaistais, ir psichoterapija. Vien vaistų aiškiai nepakanka. Svarbiausia gydymo dalis - suvokti savo baimių nepagrįstumą ir išmokti bendrauti. Viso to pasiekiama per individualius ir grupinius užsiėmimus su psichoterapeutu. Be teisingų psichologinių nuostatų, kurias nurodo gydytojas, jis pacientui dar padeda išmokti tinkamai laikytis (tiesi nugara, pakeltas smakras, žvilgsnis ne į grindis, ne į šoną, o į pašnekovo veidą). Be darbo „klasėje“ gydytojas skiria ir „namų užduočių“. Pavyzdžiui, lėto kalbėjimo treniruotė (po pusvalandį per dieną). Iš pradžių šį pratimą galima atlikti vieniems priešais veidrodį, paskui praktikuotis su artimaisiais. Toliau - daugiau. Įveikti baimę bendrauti galima tik praktiškai, ir ypač tose vietose ir situacijose, kuriose nerimas kyla dažniausiai. Tik nuolatos praktikuojantis galima įgyti pasitikėjimo savimi. Tarkime, kavinėje prieiti prie nepažįstamų simpatiškų žmonių ir su jais susipažinti. Praeivių klausti, kaip rasti vieną ar kitą namą ar gatvę. Pirmiesiems užkalbinti viršininką.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“