respublika.lt

Silentium est aureum? Tik ne Seime

(0)
Publikuota: 2018 sausio 28 08:15:35, Jaunius POCIUS
×
nuotr. 1 nuotr.
Viktoras Pranckietis. Stasio Žumbio nuotr.

Seimo kanceliarija paskelbė parlamentarų rudens sesijos darbo rezultatus. Aiškėja, kad Parlamentas turi ne tik „etatinius“ kalbėtojus, kurie nuo rugsėjo 10 d. iki sausio 13 d. gynė savo pozicijas ir griovė oponentų po šimtą ar net pusantro šimto kartų. Per plenarinius posėdžius tuo dažniausiai pasižymėjo nebe pirmos kadencijos parlamentarai. Ar visą laiką jie kalbėjo apie esmę - kitas klausimas. Tačiau suskaičiavus, kiek išrinktieji buvo aktyvūs, paaiškėjo, kad tarp jų esama tokių, kurie sugebėjo išlikti tylūs per visus sesijos plenarinius posėdžius. Tyleniai randa paaiškinimų, kad prie mikrofonų nesiveržė nematydami kalbėjimo prasmės. O gal tylėjimas yra auksas? Kas kiek kalbėjo, šiandien galite įsitikinti atsivertę paskutinį „Respublikos“ puslapį.

 

- Yra puiki sentencija - silentium est aureum. Ar galima laikyti išminčiais Seimo narius, kurie šio posakio laikėsi nematydami reikalo dalyvauti plenarinių posėdžių diskusijose? - „Respublika“ klausė politologo profesoriaus Lauro BIELINIO.

- Priešingai. Pats žodis „parlamentas“ yra kilęs iš žodžių „kalba“, „kalbėti“. Seime turi būti išgrynintos visos idėjos, tikslai, siekiai, interesai ir t.t. Visuomenė išrenka savo atstovus tam, kad jie tarpusavyje diskutuodami, ginčydamiesi Seime pasiektų kokį nors rezultatą. Tie, kurie tyli, galima konstatuoti, neatstovauja visuomenei, nesiginčija visuomenės labui, jie tiesiog būna ten ir nieko nedaro. Todėl šiuo atveju tylėjimą galima būtų vadinti nuodėme.

- Kai kurie tyleniai teigia išsikalbantys frakcijose, komitetuose, komisijose, todėl plenariniuose posėdžiuose kalbėti nebemato prasmės.

- Aš sutinku su tuo, kad komitetuose, frakcijose galima diskutuoti. Bet aš labai abejoju, ar tie, kurie tyli viešumoje, staiga tampa gražbyliais ir diskutantais uždaroje patalpoje. Manyčiau, kad taip nėra. Tie, kurie kalba viešumoje, Seime, išties ir yra pagrindiniai argumentų teikėjai, pagrindiniai diskutantai. Visi kiti save traktuoja kaip tam tikros partijos, frakcijos atstovus, kurie per daug negalvodami lojaliai balsuos taip, kaip bus padiktuota partijos, frakcijos lyderio. Tokiu būdu jie tampa ne Tautos, o tam tikros grupuotės atstovais, balsuojančiais pagal sutartą interesą, o ne dėl to, kad taip reikia visuomenei.

- Juos galima būtų pavadinti statistais?

- Labai geras žodis. Jeigu jie nediskutuoja, tačiau balsuoja disciplinuotai, iš esmės yra statistai, balsuojančios rankos.

- Parlamentarai neretai kartoja, kad jų pagrindinis darbas yra ne kalbėti, o kurti įstatymus. Gal tos „tylios pelytės“ kaip tik yra „darbštuolės bitutės“, kabinetuose dirbančios darbą, kurio jų rinkėjai nemato ir negali įvertinti?

- Čia reiktų pasižiūrėti į dokumentus, jų toli ieškoti nereikia, tokia statistika taip pat yra. Aš net į juos nežiūrėdamas manyčiau, kad būsiu teisus sakydamas, jog tie, kurie tyli plenariniuose posėdžiuose, tyli visais aspektais - ir įstatymų kūrimo prasme yra ramūs ir tylūs, be iniciatyvos.

- Vadinasi, rinkėjai tokius savo atstovus turėtų atitinkamai vertinti?

- Teoriškai taip. Prisiminkime pirmuosius kelerius metus po to, kai valstybė paskelbė Nepriklausomybę, kaip mes visi stebėjome diskutuojantį Seimą. Taip, tada buvo ilgos, kartais varginančios diskusijos, bet žvelgiant į vienai ar kitai pozicijai atstovaujančius Seimo narius buvo galima jausti pyktį tiek Parlamento viduje, tiek visuomenėje. Bet tai buvo gyvas gyvenimas, kai ir visuomenė, ir politikai aiškiai atstovavo kažkokioms idėjoms, kažkokiems principams ir dėl jų diskutavo. Tai, kad dabar tylintys Seimo nariai save teisina kabinetuose ištisai rašantys įstatymus, yra bandymas pasislėpti nuo tos atsakomybės, kurią jiems suteikia jų išrinkimas parlamentarais.

- Ar tylinčiuosius galima laikyti pasekme to, kad į rinkimų sąrašą valstiečiai įtraukė nežinomų, anksčiau politikoje nedalyvavusių žmonių?


- Iš dalies taip. Bet žinomas ar nežinomas, tai dar ne rodiklis. Jeigu partija rekrūtuoja asmenį į savo gretas, iš tikrųjų ji turi į pirmą planą iškelti tuos, kurie išties būtų valingi ir atsakingi. Bet jeigu partija nori ne tiek bendro sprendimo Seimo diskusijose, kiek valdžios ir disciplinos savo viduje, tada į pirmą planą išstumia tuos, kurie nėra valingi ir nesiginčija. Tylinčios partijos, mano galva, yra iš esmės iškreiptos politinės sistemos dalis. Tokiu būdu tokioje partijoje dominuoja vienas asmuo arba nedidelė grupė, kurį valdo ir stumia savo interesus ir kurią įvardyti demokratinio proceso dalyve labai sudėtinga.

- Ar nebus taip, kad baigiantis Seimo kadencijai tyleniai suaktyvės?

- Iš tikrųjų daliai tylinčiųjų artėjantys rinkimai tampa savotišku pavojaus signalu. Jie puikiai supranta, jog tai, kad jie yra nematomi arba negirdimi visuomenėje, gali atsiliepti, rinkėjai balsus atiduos už kitus. Tada jie pradės kalbėti ne dėl diskusinių interesų, o dėl to, kad kalbėdami jie save eksponuotų viešumoje, - kalbės apie viską ir dėl visko.

- Kiek galima tikėti tokiu pasiteisinimu, kad kai kurie parlamentarai jaučiasi dar nespėję apšilti kojų Seime arba vis vėluoja užsirašyti į eilę prie mikrofonų?


- Čia galbūt tiktų toks palyginimas: tarkime, jūs išlaikėte egzaminą, gavote vairuotojo pažymėjimą ir pirmą dieną važiuodamas padarėte avariją. Jums visi sako, kad jūs dar nepatyręs, dar kažko nemokate, nežinote, todėl mes jums atleidžiame. Bet juk taip nėra. Jeigu tu gavai teises, vadinasi, tu esi visiškai atsakingas eismo dalyvis. Lygiai taip pat tapęs Seimo nariu esi visiškai atsakingas politinio lauko dalyvis. O tai reiškia, kad parlamentaras turi veikti tame lauke jausdamas atsakomybę, o ne laukti kelerius metus, kol į galvą ateis kažkoks žinojimas, kuris leis atsakingai kalbėti. Seimo narys tampa atsakingu politiku tą akimirką, kai duoda priesaiką.

- O gal nenorima kalbėti dėl elementarios priežasties? Juk jeigu nesi įsigilinęs į svarstomą įstatymą, nesupranti nagrinėjamo klausimo, ką gali pasakyti?


- Savaime suprantama, kad ne visais klausimais reikia kalbėti. Bet kiekvienas parlamentaras turi savo sritį, tam tikrą klausimų, idėjų, problemų sąrašą ir į tai jis vienaip ar kitaip turėtų gilintis. O kiek Seime yra tokių, kurie nė karto nekalbėjo arba kalbėjo vieną ar du kartus, nors praėjo jau daug laiko.

- Ar galima teigti, kad šia prasme dabartinis Seimas skiriasi nuo ankstesnių?

- Aš neatlikau kažkokio specialaus tyrimo, kad galėčiau į tai atsakyti tiksliai, bet tas paviršinis stebėjimas man sako: kuo toliau, tuo daugiau mes matome štai tokių tik vietas užimančių Seimo narių be balso ir be valios. Pirmuose seimuose beveik nebuvo tylinčiųjų, galbūt vienas kitas, bet kuo toliau, tuo daugiau atsirasdavo tokių partijos eilinių, kurie balsuodavo, kaip reikia partijos lyderiams. Dabar tokių be galo daug. Pasižiūrėkime į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją, iš kurios gal tik penkis galime įvardyti kaip kalbančius, kitų nežinomos nei pavardės, nei veidai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ką darytumėte, jei Lietuvą pultų agresoriai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +24 C

+14 +21 C

+14 +21 C

+20 +29 C

+18 +25 C

+20 +25 C

0-9 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s