Velykos - visada laiku!

Taip, tiesa - rytoj Velykos, ėjimas į jas gamtoje ir mūsų pasaulyje būna visada banguotas, su pavasario ir žiemos pasistumdymu. Kadangi Velykos neturi vienos fiksuotos savo datos, ką nors apibendrinti ir apie jas pasakyti sunku, o gal - net neįmanoma. Ypač apie tai, koks turi būti Velykų oras. Štai čia ir vėl kyla keistas klausimas - pasirodo, mums tai nelabai ir svarbu, nes lauke Velykų nešvenčiame, nežinia, kiek yra šeimų, kurios kiaušinius vejoje ridinėtų.

Jei orai rūpi tik tiek, vadinasi, Velykos mums tinka bet kokios. Ar visada buvome tokie? Kas mums buvo Velykos ir kodėl jų taip laukdavo mūsų netolimi protėviai?

Neliko žinių, kaip šią ar panašią pavasario dieną šventė pagoniškieji mūsų pirmeiviai - nebuvo rašto, niekas to neaprašė. Tikėtina, kad pavasario šventė buvo, tik kada ir kokia? To meto žmonėms pavasaris reiškė labai daug - visų pirma laisvę, šviesą, šilumą, pirmą žalumą jiems patiems ir jų gyvuliams. Tai - labai daug ką sakantys dalykai. Bet su krikščionybe atėjusios (tikėtina, kad jų kelias į kiekvienus namus buvo ilgas ir labai netolygus) Velykos taip pat ženklina atgimimą ir yra lydimos žalumynų, atgimstančios gamtos simbolių.

Archeologų senosiose gyvenvietėse rasti akmeniniai, kauliniai kiaušiniai galėjo būti margučių imitacija. Bet kuriuo atveju, tai nebuvo paprastų žmonių ir paprastų namų atributas. Tačiau bent keletą šimtų metų mūsų protėviai tikrai naudojo margučius, kuriuos jiems „dovanodavo" paukščiai. Iš tikro, niekas nieko nedovanodavo, o žmonės pasirinkdavo ančių, pempių, žąsų kiaušinių.

Jų nebuvo labai daug, tad jie tekdavo vaikams. Ant palangės naktį tėvų palikti Velykės kiaušiniai būdavo savotiška dovana. Žinoma - valgoma dovana. Per vėlyvas Velykas jų galėjo tekti visiems.

O po to imta auginti vištas, kurios visą žiemą būdavo laikomas tamsiame tvartelyje ar užpečkyje, taigi - troboje, už krosnies esančioje ertmėje ir iki pavasario kiaušinių nedėdavo. Jų sulaukdavo tada, kai vištoms rasdavosi plikos žemės lopinėlis, natūralaus lesalo, akmenukų, būtinų virškinimui.

Balti ar rudi vienspalviai kiaušiniai nebuvo panašūs į pasiilgtus margučius, todėl jų lukštuose anglimis, augaliniais dažais, po to - vašku piešdavo gamtos simbolius: saulę, mėnulį, žvaigždes, išvedžiodavo žalčius ir augalų lapus, gyvybės medį. To meto žmonės kur kas geriau vaizduodavo tai, ką matė. Ir vėl - gaila, kad viso to neišliko...

Tačiau Velykų nebūtų be paukščių! Tai jie mus išmokė, kaip reikia marginti margučius. Pagaliau - be jų mes neregėtume pavasario atgimimo. Tačiau ar jie patys turi ką nors panašaus į Velykas? Ko gero, sąsajų būtų galima ieškoti kalbant apie vieną kurią rūšį ir jos gyvenimo ciklą. Bendrų „paukščių Velykų" nėra.

Mūsų namuose ir širdyse Velykos. Bet jos ir gamtoje - gal kitaip suprantamos, kitaip vadinamos. Bet be šventės nelieka niekas. Švęskime kartu!