1 nuotr.Esame jau kitapus kovo vidurio, sekmadienį bus švento Juozapo diena ir sveikinsime sugrįžusias pempes. Taigi, esame ir būsime pavasaryje, kuris kol kas buvo visoks. Pavasariui paaiškinimo nereikia, jis yra labai tikras, o šiemet, atrodo, jis toks, koks ir turi būti. Taigi, jis laukia mūsų.
Jeigu prisiminsite nors penketą savo gyvenimo pavasarių - pačių seniausių, po to - jau po ilgesnio laiko tarpo ir dar tuos, visai šviežius, kurių dar neįmanoma pamiršti, suprasite - dviejų vienodų jų nebūna. Taigi, lyginti pavasarius yra nedėkingas ir beprasmis užsiėmimas, nes kol tuo užsiimame, nespėjame sekti to, kas vyksta dabar. O dabar dedasi labai svarbūs, unikalūs dalykai.
Po keleto dienų išauš pavasario lygiadienis, taigi - diena pasivys naktį ir ją pralenks. Šviesa ir saulė yra gamtos variklis. Galbūt, net dar daugiau nei variklis, nes gamtos vyksmas nėra tik paprastas judėjimas. Jis susideda iš daugybės dalykų, kurių vieni paprasti, o kiti sunkiai suprantami savo jautrumu, trapumu ir tobulumu. Jums reikia pavyzdžių? Prašom, pristatykime patį paprasčiausią...
Prieš saulutę, į pietus atgręžtuose miško kalvų šlaituose, upių pakrantėse išspuro vyriškieji lazdynų žirginiai. Jie plazda vėjy, pasėdami geltonus debesėlius žiedadulkių. Ar jie nepradings, juk lekia ten, kur vėjas pučia? Oi ne, nesijaudinkite: šakelių galuose raudonuoja maži pumpurėliai, moteriški žiedai su savotiškais „gaudytuvais". Štai jie ir nutvers bent keletą žiedadulkių, jų pakaks pradėti būsimų vaisių vystymąsi.
Lazdynų apdulkinimas yra toks mechaniškas, be bičių dūzgimo, kamanių ar drugių. O kas įvyktų, jei žiedadulkės nepasiektų moteriškų žiedelių? Matyt, tais metais riešutų nesulauktume. Tačiau kodėl jis žydi taip anksti, kai girioje po medžiais baltuoja sniegas? Ir juodalksniai tokie patys skubantys. Taigi, kodėl?
Lazdynas ir juodalksnis skuba, nes juos apdulkina vėjas. Arba žiedadulkės iš žirginių byra pačios. Kol šakos plikos, žiedadulkės niekur neužkliūva, pasiekia tikslą. Medžiams sulapojus, visos žiedadulkės paprasčiausias liktų ant lapų. O to gamtai nereikia... Štai kodėl jiems reikia žydėti anksti.
O kaip žalčialunkis? Jis taip pat dabar jau žydi - visai neišvaizdus krūmelis plikom šakom. Jei ne mėsingi rožiniai žiedai, kas jį tolimoj paraistėje besurastų? Štai pasirodys pirmosios kamanės, musės, drugiai, stiprus žalčialunkio kvapas vilios ir trauks juos, vers skristi iš žiedo į žiedą, nors tai ir labai pavojinga: žalčialunkis yra nuodingas! Ne kartą jo žieduose esu radęs nurimusias, lyg apsnūdusias kamanes - likę čia iki vakaro, jos sušala ir žūsta.
Žinoma, šis krūmelis anksti žydi ne tam, ne kamanėms kenkti ir jas naikinti. Tiesiog, jam viską reikia atlikti iki kitų krūmų ir medžių sulapojimo, sužydėjimo, nes jis - ne konkurentas: mažas, neišvaizdus. Dabar, tik dabar jo žydėjimas gali būti sėkmingas!
Kai tik nušvis saulė ir užuovėjoje oro temperatūra pakils iki dešimties laipsnių, atgis, pabus drugiai citrinukai. Jie šiam metui tokie neįprastai geltoni, todėl juos pastebime iš karto. Citrinukai žiemą praleidžia suaugę, ir ne kur nors plyšiuose, o po sniegu, tarp ant žemės nukritusių lapų.
Kol mes laukiame dar ir kitų pavasario ženklų, perėti pradėjo didieji apuokai, jūriniai ereliai. Ar jie skuba? Ne, viską daro laiku, nes pavasario niekas neuždraudė, jis yra toks, koks buvo visada.
