1 nuotr.Iš visų Žemėje gyvenančių būtybių žmogaus smegenys yra išsivysčiusios labiausiai. Bet informaciją apie aplinkinį pasaulį mūsų smegenims teikia jutimo organai, ir štai čia žmogaus pranašumas yra abejotinas. Daugybė gyvūnų naudojasi jutimo kanalais, kuriuos mums yra sunku net įsivaizduoti.
Tarsi akys uodegoje
Egzotiškiausias iš žmogui neprieinamų - elektrinio lauko jutimas. Visi žinomi gyviai, pasižymintys elektrorecepcijos savybe, arba nuolatos gyvena vandenyje, arba jame praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Dar labiau stebina tai, kad visi tokie gyvūnai - stuburiniai. Ir labai įvairūs: nuo primityviausių apskritažiomenių iki žinduolių (ančiasnapiai). Elektrinį lauką junta daugelis žuvų ir varliagyvių, kai kurie - tik buožgalvių stadijoje.
O bestuburiai tokia savybe nepasižymi, net tokie išsivystę kaip galvakojai moliuskai. Tai yra savotiška mįslė, juk paprastai įvairiausiose gyvūnų karalystės grupėse evoliucija sukuria vieno tipo jutimo organus. Pavyzdžiui, regėjimo organai nepriklausomai formavosi dešimtis kartų. Net sudėtingas akis su fokusuojančiais lęšiais turi ne tik gyvūnai, bet ir kai kurie vienaląsčiai.
Kam gyvūnams jausti elektrinį lauką? Todėl, kad jį skleidžia kiti gyvūnai: nervų, raumenų ir kitos ląstelės generuoja nedidelius elektros potencialus, kurie susijungia į bendrą lauką. Nuo to, kas tą lauką junta, lengvai nepasislėpsi!
Dauguma tų gyvūnų, kuriems yra būdinga elektrorecepcija, tik jaučia aplink juos esančius laukus. Bet kai kurios žuvys turi savotiškus elektros lokatorius. Specialus organas generuoja elektros lauką aplinkui žuvį. Ji reaguoja į jo trikdžius, kurie atsiranda artinantis kitiems objektams. Dėl tokio lokatoriaus afrikinė peiliažuvė (Gymnarchus niloticus) geba plaukioti uodega į priekį, aplenkdama kliūtis taip užtikrintai, tarsi uodegoje turėtų akis.
Kai kurie tokio elektrolokatoriaus savininkai išmoko naudoti jį ir komunikacijai su gentainiais. Bendravimas dažnai būna konfliktiškas. Evoliucijos požiūriu barantis naudinga didinti įtampą: galinga iškrova „apakina" oponento elektros receptorius. Pagal vieną hipotezę būtent dėl to taikus elektrolokatorius tapo kai kurių žuvų ginklu: elektrinio ungurio, elektrinio šamo ir rajos.
Iš kur paukščiai žino, kur yra pietūs
Kitas neįprastas gyvūnų jutimas - magnetinio lauko. Jį junta vaisinės muselės, bitės, omarai, rykliai, jūros vėžliai, daugelis paukščių. Visi gyvūnai, apdovanoti šiuo jutimu, juo naudojasi vienodai: orientuojasi pagal pasaulio šalis. Tai labai naudinga savybė keliaujant, ypač migruojant tolimus atstumus. Turintieji natūralius magnetometrus gyvūnai junta tik palyginti galingą magnetinį lauką, o tokių jų gyvenamojoje aplinkoje yra vienas - mūsų planetos.
Įdomiausia šiame gebėjime yra tai, kad mes iki šiol nesuprantame, kaip jis veikia. Patikimai nenustatyti nė vieno gyvūno ląstelės, audiniai arba organai, atsakingi už magnetinio lauko jutimą. Įvairios specialistų grupės ne kartą yra pranešusios, kad joms pavyko nustatyti „magnetinį receptorių", bet kiekvieną kartą pakartotiniai eksperimentai priversdavo suabejoti tokia išvada.
Elniai ir gyvatės mato tai, kas yra nematoma
Ne viskas yra paprasta ir su regėjimu: kas yra matoma, o kas nematoma, priklauso nuo to, kokios rūšies atstovas esate. Daugelis gyvūnų mato ultravioletinius spindulius, pavyzdžiui, kai kurie vėžiagyviai, daugelis vabzdžių (bitės, drugeliai), nemažai paukščių ir net kai kurie žinduoliai, kaip šiaurės elniai. Kol kas neaišku, kam elniams yra reikalinga tokia savybė, galbūt tai padeda orientuotis pagal Saulę net visiškai debesuotą dieną.
O ar yra gyvūnų, matančių infraraudonuosius spindulius? Deja, biologai nežino nė vieno gyvio, gebančio matyti infraraudonuosius spindulius, t.y. juos priimti akimis. Tačiau dviejų rūšių gyvatės turi „termovizorius". Duobagalvės angys taip vadinamos dėl duobučių - įdubų tarp akių ir šnervių. Duobutės paviršius nusėtas termoreceptorių galūnėmis, ir gyvatėms jie tapo naktiniu matymo prietaisu. Jos dešimčių centimetrų atstumu jaučia net 0,1 laipsnio C temperatūrų skirtumą. Smulkaus žvėrelio arba paukščio kūno temperatūra yra aukštesnė už žmogaus, o ką jau kalbėti apie vėstančią nakties dirvą. Skanus grobis tiesiog švyti „termovizoriaus ekrane"! Duobutėse nėra lęšio, fokusuojančio infraraudonuosius spindulius, kaip akies lęšiukas fokusuoja šviesą, analogo. Taigi šis organas nesukuria tikslaus šilumos šaltinio vaizdo. Bet signalas patenka į smegenis, yra apdorojamas, ir gyvatė net visiškoje tamsoje neklystamai įkanda mažytei vikriai aukai.
