Už žmogaus galimybių ribų (II dalis)

Nuostabūs vaizdai yra prieinami ne tik tiems, kas mato nematomus spindulius. Unikalus yra ir šviesos jutimas. Mes spalvas matome geriau negu dauguma žinduolių. Bet daug blogiau negu paukščiai, turintys keturių tipų (skirtingo spektrinio jautrio) fotoreceptorius (mes - trijų).

Galima pamanyti, kad trys ar keturi - nedidelis skirtumas, bet taip nėra. Kodėl tigras yra oranžinis su juodomis juostomis? Negi tai gera maskuotė žaliame fone? Taip, labai gera, jeigu į tigrą žiūrėtume jo pagrindinių aukų - kanopinių - akimis.

Jų mažai spalvų turinčiame pasaulyje margas plėšrūno kailis nelabai skiriasi nuo žolės ir lapų. O juk jie turi „tik" dviejų tipų fotoreceptorius, vienu tipu mažiau už žmogų. O ir keturi tipai - toli gražu ne riba.

Kai kurie drugeliai turi penkių tipų fotoreceptorius, o vėžys maldininkas - ne mažiau kaip 12. Jeigu jis pažiūrėtų į vaivorykštę, joje išskirtų tūkstančius, o gal ir daugiau spalvų ir atspalvių.

O jos violetinis kraštas nusitęstų gerokai toliau tos ribos, kurią matome mes: vėžys yra vienas iš nedaugelio gyvūnų, kuris mato ultravioletinius spindulius.

Raidės „W" formos vyzdys

Galvakojai moliuskai turi vos vieno tipo fotoreceptorius. Galima būtų manyti, kad jie apskritai neskiria spalvų. Tačiau yra seniai žinoma, kad galvakojai puikiai skiria splavas. Bet tik 2016 m. mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyksta.

Akies lęšiukas, kaip bet koks lęšis, fokusuoja šviesą, tai yra, spindulius suglaudžia į vieną tašką. Bet iš tiesų ne visai į vieną. Vertinant tiksliai, kiekvienas bangos ilgis turi savo fokuso tašką. Todėl lęšio fokusas iš taško virsta dėme. Beveik visų gyvūnų akys bei optiniai prietaisai, sukurti žmonių, visaip stengiasi atsikratyti šio trūkumo.

O štai galvakojų akys juo naudojasi įvairaus ilgio bangoms, taigi, spalvoms skirti. Kad toks mechanizmas derėtų su daugmaž tiksliu vaizdu, moliuskai apsirūpino keistos formos vyzdžiais - jie ne apvalūs, ne plyšio, o „U" , „W" arba svarmens formos.

Ką bendra turi šikšnosparniai ir delfinai

Stebėtinų galimybių gyvūnams suteikia ir neįprasta klausos organų struktūra. Beveik visi žinduoliai gerai girdi, daugelis gali skleisti įvairiausius garsus. Bet kai kurie klausą ir balsą geba sujungti į echolokatorių, tyrinėjantį erdvę garso bangomis.

Dviems gyvūnų grupėms echolokacija tapo pagrindiniu jutimu, svarbiausiu intrumentu tikrovei pažinti. Tai šikšnosparniai ir dantytieji banginiai (delfinai bei kašalotai).

Visi tie echolokacijos meistrai naudojasi ultragarsu, žmogui negirdimu dėl per aukšto dažnio. Mažyčiams šikšnosparniams tai nėra keista: paprastai nedideli gyvūnai skleidžia aukštus garsus.

O štai iš delfinų ir didžiulių kašalotų būtų logiška tikėtis žemesnių garsų. Bet esmė yra ta, kad kuo didesnis lokatoriaus bangų dažnis (aukštesnis garsas), tuo smulkesnius objektus jis gali aptikti.

Kadangi ir šikšnosparnai, ir dantytieji banginiai echolokacija naudojasi ne tik kliūtims aplenkti, bet ir medžioklėje, jiems reikia ultragarso.

O štai echolokaciją naudojantys paukščiai kaip salanganos iš Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikoje gyvenantys guacharai skleidžia girdimus signalus. Jiems echolokacija reikalinga tik skraidant tamsiose olose, o ne maistui ieškoti.

Mes nepajėgiame net akimirką pajusti pasaulį taip, kaip mūsų planetos kaimynai. Bet galime tyrinėti gyvūnų sensorines galimybes ir gėrėtis gamtos išradingumu.

Pirmąją dalį skaitykite ČIA.