Už ką režisieriai nemėgsta operatorių

Ilgametis Lietuvos kino studijos operatorius (1948-1992 metais) Algimantas Mockus, nufilmavęs per 20 vaidybinių filmų, pelniusių apdovanojimus sąjunginiuose ir Pabaltijo kino festivaliuose, LTSR valstybinę premiją, prieš keletą dienų, Lietuvos kinematografininkų sąjungai švenčiant 80-metį, už kūrybos nuopelnus apdovanotas dar ir LATGA-A aukso žvaigžde.

- Šiandien Lietuvos kino studija jau nugriauta. Atėjote į ją, kai to komplekso Antakalnyje dar nė būti nebuvo. Į Birutės gatvę panery...

- Ne. Tada kino studija buvo Kaune, Kęstučio 27, šalia kalėjimo. Tas penkiaaukštis dar ir šiandien tebėra. Vokiečių laikais jame bazavosi karo lakūnai, vieną aukštą palikę ten dar prieškariu įsikūrusiam venerologui. Naudingas žmogus! Į Vilnių persikėlėm tik 1951-aisiais.

- Dirbote kuriant pirmuosius lietuviškus filmus - “Ignotas grįžta namo”, “Tiltas”...

- Lietuvoje filmavome tik natūrą. Kai reikdavo paviljonų - į “Lenfilmą”.

- Karjera kilo į viršų. Garsiai nuskambėjo “Adomas nori būti žmogumi”.

- Prieš tai dar buvo “Julius Janonis”. Erzino, kad vaidinti aštuoniolikmetį pakviestas dvigubai vyresnis aktorius. Kaip Kurauską padaryti jaunuoliu? Juolab kad labai atsargiai reikėjo elgtis su prožektoriais - aktorius kentėjo nuo akių ligos. Galiausiai su stipriu ragenos uždegimu buvo paguldytas pas garsųjį Filatovą. Štai tada ir atsisveikinau su tuo filmu - perėjau į “Adomą”.

- Nors filmavote Kryme, Jaltoje, pikantiški gandai pasiekdavo ir Lietuvą. Laikraščiai mirgėjo antraštėmis “Adomas nebenori būti žmogumi”, “Kur dingo Adomas?” Kas gi ten nutiko?

- Pagrindinio vaidmens atlikėjas pabėgo su restorano dainininke. Bet netrukus režisieriaus asistentė jį surado ir grąžino.

- Ar tokių ekscesų dažnai pasitaikydavo?

- Kad pabėgtų iš filmavimo - ne. Bet kad iš ryto negalėtų pastovėti prieš filmavimo kamerą - dažnai. Užtai asistentės labai stropiai sekdavo - kas, su kuo, kur. Kad reikalui esant galėtų surasti, iš lovos ištraukti. Būdavo, kambariuose užrakindavo, raktus pasiimdavo. Tada per langus pabėgdavo... Artistai buvo pati problemiškiausia filmavimo grandis.

- “Adome” filmavosi ir Miltinis. Jau tada - legendinis režisierius.

- Tada - bedarbis. Išvarytas iš teatro už neteisingą ideologinį vadovavimą ir įtaisytas Kino studijoje kalbos konsultantu.

- Miltinis leidosi režisuojamas?

- Ne. Dar kitus režisuodavo. Žalakevičius pyko. Ne kartą yra tekę juos taikyti. Buvau etatinis kino studijos taikdarys. Kur tik problemos - siunčia mane. Kita vertus, garsėjau kaip kietas perfekcionistas, nesutaikomas girtuoklių ir rūkalių priešas. Asistentus gąsdindavo: palauk, nusiųsim pas Mockų!

- Režisieriams turėjote būti tikra dovana.

- Bet taip nebuvo. “Adomas” daugiausia pagyrų sulaukė už vaizdo kokybę ir Balsio muziką. (Jau filmuojant Jaltoje restoranai buvo pasigavę vėliau ir Lietuvoje išpopuliarėjusį Balsio šlagerį “Buenos Airės”). Žalakevičiui nepatiko. Po festivalio Kanadoje išvis pasiuto, nes ten laikraščiai rašė, kad aktoriai vaidina teatrališkai, sekdami blogiausiomis Holivudo tradicijomis, o filmą esą įmanoma žiūrėti tik dėl puikaus giluminio vaizdo ir geros muzikos. Tai buvo paskutinis lašas.

- Bet ne paskutinis jūsų su Žalakevičium filmas.

- Dar buvo “Gyvieji didvyriai”. Net buvom pradėję “Vienos dienos kroniką”. Bet vis nervai, vis pretenzijos. Irzo, kad mano nufilmuotas Masiulis atrodo kaip homikas. Ieškojo priekabių. Galų gale išvarė. Mano vieton pasikvietė Araminą.

- Buvote pageidaujamas ir už respublikos ribų. Filmavote “Talinfilme”. “Ledonešis”, “Miško legenda” - abu filmai pelnę apdovanojimus už operatoriaus meistriškumą.

- Tos “Legendos” nenoriu nė prisiminti. Režisierė grasino nusižudyti, jei meno taryba pagrindiniam vaidmeniui nepatvirtins jos širdies draugės. Ne itin graži, ne itin gabi aktorė. Patvirtino. Jos partneris - irgi homoseksualas. Bendrauja - kaip per stiklą. Prasidėjo visokios asmeninės problemos...

- Užtai malonu sugrįžti namo. Puikioji “Gražuolė”, vainikuota už operatoriaus darbą sąjunginiame kino festivalyje. Ją visi gyrė.

- Prisimenu, Jacinevičius rašė: filmas šiaip sau, bet operatoriaus darbas - aukštumoje. Aš jam skambinu: ką galvoji, ar nori, kad aš darbo netekčiau!

- Ar tos jūsų fobijos neperdėtos?

- Nė kiek. Tai žanro klasika. 1925 m. puikus prancūzų kino operatorius Raulis Kotaras nufilmavo garsųjį Hanso Abelio “Napoleoną”. Pirmąkart pritaikė panoraminį filmavimą. Visi gyrė operatoriaus išradingumą, tačiau jo daugiau nebekvietė nė vienas režisierius. Gyveno iš patento, kurį gavo išradęs pramoninę bulvių skutimo mašiną...

- Betgi su Žebriūnu filmavote ir “Velnio nuotaką”... Visi ją vadino ne tik pirmu lietuvišku miuziklu, bet ir pirmu erotiniu filmu...

- Taip, buvau pirmas operatorius, nufilmavęs Mainelytės grožybes tarp vandens lelijų. Narai su akvalangais plaukiojo po vandeniu ir lelijas kaišiojo... Taip ją Pinčiukas gundė. Kažkas paskundė Maskvai, kad lietuviai kuria filmą apie velnius. Teko vežti rodyti medžiagą. Viršininkai pasižiūrėjo... ir 10 000 metrų deficitinio “kodako” išrašė.

- Vis dėlto su Žebriūnu filmavote bene daugiausia. Dar buvo “Naktibalda”, “Riešutų duona”, “Turtuolis, skurdžius...”

- Štai čia ir susipykom. Režisieriaus adoruojamą aktorę turėjau padaryti neprilygstama gražuole, o kad tokia neatrodė - aš kaltas.

- O ką reiškė filmuoti Maskvos didžiojo teatro primą Mają Pliseckają Vaitkaus “Zodiake”?

- Tai buvo didžiausias malonumas. Darbšti, drausminga, kūrybinga. Kartą pasikvietė mane į Aukštadvarį, kur turėjo vasarnamį. Stalas apkrautas vynais, konjakais. Bet geriančių neatsirado. Pasirodo, blaivininkai ne tik jiedu su Ščedrinu, bet ir aš. Paprašiau arbatos. Ji sutriko: jau išleidusi namo ateinančią tarnaitę. Vis dėlto nuėjo į virtuvę ir pati išvirė.

- Dar sovietmečiu ne kartą teko būti užsienyje - Kanadoje, JAV. Nesiūlė pasilikti?

- Siūlė. Įdomi istorija. Mane vienas prodiuseris Holivude nusivedė į tokią blyninę, kur renkasi kino bedarbiai - režisieriai, aktoriai, apie kino karjerą svajojančios gražios panos. Užsisakai tų blynų, o kavą tau pila jau be limito - kiek sėdi. Kitą rytą skambina tas pats prodiuseris, siūlo filmuoti miuziklą ir dar kažką. Kad aš pasirašęs pasižadėjimą nedirbti - tai esąs jau jo teisininkų reikalas. Puikiai bežinąs visus mano filmus, apdovanojimus. Nežinojo tik, kas mūsų šalyje laukia tokių pasilikėlių šeimų. Jau ir be to visą mano viešnagės laiką žmoną naktiniais skambučiais saugumas terorizuodavo.