Trejus metus vykusio, tačiau šiemet krizės įveikto roko muzikos festivalio “Baltijos Garsas” organizatoriai gali tik “baltai” pavydėti praėjusį savaitgalį vykusio festivalio “Būkime kartu” rengėjams.
“Viešpatie, pagalvojau, jei mums nors penktadalį tos sumos, kurią skyrė jiems, kas būtų davęs, mes tokį renginį padarytume...” - atsidūsta vienas iš “Baltijos Garso” organizatorių Audrius Azguridis.
Festivalis iš altruizmo
Idėja gero roko ir bliuzo gerbėjus kasmet suburti į Kernavę keliems draugams gimė prieš trejus metus. Tris vasaros dienas Kernavėje karaliaudavo tikra, nesumeluota, kokybiška muzika. Beje, ne tik lietuviška (“Bix”, “Atalyja”, “Žalvarinis”, Eglė Sirvydytė, Dainius Labutis), bet ir atliekama gausybės svečių iš užsienio (pernai festivalyje dalyvavo iš viso 26 kolektyvai, tarp jų - norvegai, rusai, latviai, lenkai, amerikiečiai).
“Tai buvo tikras altruizmas. Mes labai norėjome prisidėti prie to, kad Lietuvos roko kultūra pagaliau pradėtų lįsti iš to baisaus provincialumo, “kabakinio” muzikavimo, kad būtų kuo didesnė konkurencija tiek tarp festivalių, tiek ir tarp muzikantų. Ir, manau, mums pasisekė, - kalba roko muzikantas A.Azguridis. - Bet krizė prisikasė ir iki mūsų. Todėl, kai perskaičiau, kad Giedriaus Klimkevičiaus “tūso” (kitaip festivalio “Būkime kartu” pavadinti negaliu) išlaidos sieks iki 3 mln. litų... Ir vien todėl, kad jis vyksta prie Baltarusijos sienos, kad atstovauja Europos Sąjungos idėjoms? Mums būtų pakakę ir kelis kartus mažiau”.
Scena lietuvių grupėms
Festivalis “Batijos Garsas” turėjo tik vieną rimtą rėmėją - organizatorių bičiulį, verslininką. Jam tiesiog labai patiko idėja suburti roko gerbėjus. Tris dienas trunkančios pirmosios roko puotos biudžetas siekė keliolika tūkstančių litų. Trečiasiais metais jis išaugo iki maždaug keliasdešimties tūkstančių. Didelę dalį organizacinių darbų rengėjai atlikdavo patys. Muzikantams pakakdavo nuoširdaus kvietimo - jie ilgai neprašomi sutikdavo groti ir už dyką ar simbolinį honorarą.
“Kviesdavome daug jaunimo, norėjosi juos ištraukti iš rūsių, - šypteli Audrius. - Tą idėją - iškelti į dienos šviesą lietuvių grupes - nešiojuosi iki šiol. Kartais pasvarstau, kodėl tokio grandiozinio projekto kaip “Būkime kartu” netransliuoja valstybinė televizija? Aš pats tris kartus ėjau pas Joną Vilimą (LTV muzikos laidų prodiuseris - aut.past.) ir galiausiai jis susidomėjo. Tereikia viską daryti atvirai ir sąžiningai”.
Deja, statybų versle besisukantį festivalio mecenatą suparalyžiavo krizė. Tad “Baltijos Garsas” neribotam laikui sustojo. Organizatoriai labai tikisi - iki kitų metų.
Patriotizmą turi gaivinti valdžia
A.Azguridis neslepia - matant, kaip valstybėje dėliojami prioritetai, kai milžiniškos sumos nueina tiesiog į orą ar nusėda nežinia kur, kartais suima pyktis. Ypač, kai pats žinai, kiek kas kainuoja. “Tuo pat metu tikrai talentingi muzikantai, jaunimas metų metus verda savo sultyse, neturi už ką išleisti kompaktinio disko ar net surengti normalios fotosesijos jo viršeliui... Jei nors mažą dalį kultūrai skirtų lėšų atiduotų roko muzikos propagavimui, daug kas būtų kitaip, - sako festivalio organizatorius. - Kartais pasižiūriu muzikines rusų laidas. Toje šalyje rokas, nors ir nuolat dusinamas, vis dar gyvuoja. Net pastebėjau tendenciją, kad per daugelį televizijos kanalų aukštinama tautiškumo idėja, patriotizmas. Ir tai suveikia! Per koncertus vėliavos plaikstosi”.
Lietuvoje patriotinių jausmų A.Azguridis pasigenda. Jis pats jau ne vienus metus nešiojasi idėją sukurti patriotinę dainą ir apgailestauja, kad tokių kūrinių išgirstame taip retai. “Deja, tam ne tik valdžios žodžių, bet ir pastangų reikia. Be valdžios propagandos nieko nepadarysi, - įsitikinęs muzikantas. - Jei nemokinsi jaunuolio, kad jis būtų savo šalies patriotas, kad mylėtų savo muziką, savo šalį, nieko gero nebus. Neseniai “Respublikoje” perskaičiau mintį, kad greitai bus gėda ir tautinę vėliavą iškelti. Apkaltins, kad neeuropietiškas esi... Žmonėms labai trūksta valdžios palaikymo”.
Neišnaudojama roko jėga
A.Azguridis įsitikinęs, kad Lietuvoje absoliučiai neišnaudojama roko muzikos jėga. Juk sostinėje ir didžiuosiuose miestuose karaliauja džiazas, o roko festivalio nėra nė vieno. “Kadaise lietuviai skambėjo kaip pirmieji Europoje pastatę roko operą “Jėzus Krisus superžvaigždė”. Bet po Romo Kalantos susideginimo rokas buvo taip užrauktas, kad iki šiol atsigauti nesugebame, - kalba muzikantas. - Seilė varva stebint lenkų muzikinį gyvenimą. Latvių klipai sukasi tarptautiniuose kanaluose, jie turi ne vieną valstybės remiamą aukšto lygio festivalį. O mūsų muzikoje - Brunono laikai. Vieni kitus pykčiais, pavydais, užgauliojimais daužome ir pinigus į kišenę dedame... Patikėkite, rokas - didžiulė jėga. Juk jo idėja - laisvi žmonės”.
A.Azguridis net neabejoja, kad patriotinis rokas, gilūs tekstai padėtų praplėšti akis, priverstų susimąstyti ir pagalvoti - ką tu darai? Tačiau pirmiausia reikia, kad Lietuvoje vėl atsirastų nors viena tokį vidinį užtaisą turinti grupė, kokį kadaise skleidė legendinė “Antis”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
