Jei kas sugalvotų ant balto popieriaus lapo surašyti visus šių laikų Lietuvos politikų pažadus iki rinkimų bei jų įvykdymą po oficialių rezultatų paskelbimo, prireiktų kelių pakuočių popieriaus.
Sulyginę kas pažadėta ir kas ištesėta, matyt, pajustume abstrakcijų, absurdo ir siurrealizmo būseną. Net pats Salvadoras Dali ir jo šedevrai atrodytų mažmožiai. Kurgi genialiajam Salvadorui iki lietuviškos politikos siurrealizmo! Turi būti antžmogis, norėdamas tai nutapyti.
Viena tokių abstrakcijų - politikų, jau išrinktų į Seimą ar savivaldybės tarybas, dalyvavimas kituose rinkimuose. Žmonės rinko dirbti Lietuvai, bet tie išrinktieji, vos pasišildę vietinės šlovės spinduliuose, jau kraipo galvas į Briuselio pusę. Esą ten irgi dirbs Lietuvai, nors aiškiai žino, kad tik sau, sau ir dar kartą sau.
Kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašai šiemet mirgėjo seimūnų, ministrų ir kitokio kalibro veikėjų pavardėmis. Suprask, Lietuvai jau padirbėjau, dabar noriu į Europą. Po manęs nors ir tvanas. Mandatą perleisiu kitam partijos kolegai. Kaip sudėvėtą drabužį - elgetai.
Visi patenkinti, o rinkėjas - išdurtas. Bet kadangi sekmadienio lietaus nepabūgo ir bent kažkokį supratimą apie rinkimus turėjo vos penktadalis teisę balsuoti turinčių piliečių - koks skirtumas. Apgauti juk ne visi. Nepykite, vos dvidešimt procentų.
Senokai reikėjo sutvarkyti visuotiniais rinkimais į aukštus postus pastatomų veikėjų įšventinimo tvarką. Išrinko į savivaldybę ar Seimą - atidirbk visą kadenciją. Arba iškart nusimesk “naštą”. Be teisės bent tą kadencijos laiką bėgiojimo po kitus rinkimus.
Gal nedemokratiška, bet teisinga. Vienoje bendrovėje įdarbintas eilinis žmogelis juk negali kitą dieną lėkti pas dar vieną darbdavį. Bent dvi savaites turi išbūti ten, kur pasirinko.
Jei jau rinkėjai patikėjo seimūno krėslą, tai būk mielas, nelįsk į prezidentus ar Europos Parlamentą. O dabar tie išskirtiniai personažai - kaip vaikai. Iš pradžių nori būti policininkais, vėliau - kosmonautais. Suaugę vis tiek bus teisininkais, vadybininkais arba odontologais.
Blaškymasis rinkimų maratonuose šiemet atskleidė dar vieną mažą stebuklą. Į Europos Parlamentą turėtų patekti net trijų partijų lyderiai. Viktoras Uspaskichas, Valdemaras Tomaševskis ir Rolandas Paksas. Pastarojo kabinimasis į didžiąją politiką iš dalies suprantamas - Briuselyje nereikės prisiekti.
Tačiau aišku tik tai, kad jeigu pasiryš dirbti Europos Parlamente, kaip žadėjo rinkėjams, R.Paksas, V.Uspaskichas ir V.Tomaševskis paliks savo partijas be vedlių. Likimo valiai. Savieigai. Įpėdinių muštynėms.
Iš Briuselio politinei partijai nepavadovausi. Arba galvosi, kad kažką valdai, arba tiesiog nedirbsi tame Briuselyje. Taip, kaip ir Lietuvos Seime. Kokia dar žmonių nemėgstama partija, kai europarlamentaro duona tokia lengva, skalsi ir kvapni. Penkeri metai vienatvės. Ramios ir gerai apmokamos.
Įsiliesi į vieną iš Europos Parlamente jau seniai veikiančių politinių grupių (frakcijų) ir ramiai plūduriuosi. Ant nugaros, net nugrimzti į dugną, skirtingai nuo lietuviškų rietenų, ten beveik nėra šansų.
Penkerių metų ateitį aiškiai nubrėžia didžiųjų Europos Sąjungos šalių europarlamentarai. Jie padalija postus, įtakos sferas ir lankstinuką su tikrosiomis žaidimo taisyklėmis. Gali būti ir besmegenis, ir begalvis.
Nuo tavęs tiesiog niekas nepriklauso. Nebūsi posėdžiuose, negausi po 290 eurų “dienpinigių” kasdien, ir tiek. Tiek nei prisimins, nei vardo paklaus.
