1 nuotr.Tituluočiausias Lietuvos krepšininkas Modestas Paulauskas šiandien švenčia savo 70 metų jubiliejų. Olimpinis, dukart pasaulio ir keturis kartus Europos čempionas prisipažino, kad yra dėkingas likimui, kuris jį atvedė būtent į krepšinį. Nes su šia sporto šaka koja kojon jis eina visą gyvenimą. Nors pats į krepšinio aikštelę jau neišbėga ir nežaidžia, krepšinis visada būna šalia, net pirmos mintys prabudus būna apie oranžinį kamuolį.
Daug prisiminimų
„Pastaruoju metu užplūdęs dėmesys nevargina. Tiesiog taip supranti, kad jubiliejus jau iš tikrųjų didokas, - šypsodamasis sakė M.Paulauskas. - Iš tiesų net nejaučiu, kad man jau tiek daug metų. Visada tik atsikėlęs ryte galvoju, kaip čia dabar greičiau nuvažiuoti į krepšinio aikštelę, kada Kauno „Žalgiris“ žaidžia, kada dar kokios krepšinio rungtynės vyksta. Visos mintys tik apie krepšinį. Tiesiog stengiuosi būti gyvas, stiprus ir džiaugtis gyvenimu.“
Legendinis krepšininkas vilkėjo 5 numeriu pažymėtus marškinėlius ir „Žalgiryje“ žaidė 1962-1976 m., buvo komandos kapitonas. O dabar yra Lietuvos čempionų Garbės klubo prezidentas. Kovo 25 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks Eurolygos „Top 16“ etapo rungtynės, kuriose susitiks „Žalgiris“ ir „Barcelona“ (Ispanija). Per ilgąją pertrauką vyks M.Paulausko jubiliejaus minėjimas. Pasak buvusio krepšininko, norėtųsi, kad ta proga „Žalgiris“ jam padovanotų pergalę, taip diena būtų dar šventiškesnė.
„Na, o tikrąją gimimo dieną, žinoma, susirinks draugai, artimieji, giminės. Prisiminsime senus laikus, pasikalbėsime. Juk vis dėlto ne kiekvieną dieną sugrįžtame į tokius gilesnius prisiminimus. Ir draugai, ir giminės dar atranda tokių momentų, kuriuos galbūt pats jau esu pamiršęs. Taigi visą tą kompiuterį galvoje vėl išjudinsime“, - atviravo M.Paulauskas.
Pasak olimpinio čempiono, permąsčius visus metus ir jubiliejus, pirmiausia į galvą šauna 60 metų. Tuomet „Žalgiris“ senutėje Kauno sporto halėje kovojo su Vilniaus „Lietuvos rytu“.
„Per tą mano gimtadienį žalgiriečiai laimėjo 1 taško skirtumu. Be abejo, tas vakaras buvo labai įsimintinas, nuotaika tapo linksmesnė, geresnė. Nors, aišku, nenoriu pasakyti, kad esu nusistatęs prieš Vilniaus komandą. Per savo 40-ąjį gimtadienį grįžau iš ilgos kelionės, iš Beiruto (Libano), ir tą patį vakarą kiek pasisėdėjome su draugais. Kai buvo mano 20-asis gimtadienis, vyko TSRS čempionato rungtynės. Tiesa, nebepamenu, su kuo tada „Žalgiris“ žaidė. Buvo tokia tradicija užsakyti staliuką, kai kieno nors gimtadienis iš klubo. Šventėme Kauno „Tartu“ kavinėje. Tokie tie prisiminimai apie gimtadienius. Iš tiesų kaip ir visas mano gyvenimas, taip ir visi gimtadieniai bent kažkiek susiję su krepšiniu. Juk esu su krepšiniu gimęs, tai su juo ir einu per visą gyvenimą“, - pasakojo M.Paulauskas, kuris krepšinį pradėjo žaisti būdamas 6-erių.
Paskui „Žalgirį“
Kaip tvirtino „Žalgirio“ kapitonas, jis dėkingas likimui, kad pateko į krepšinį, nors, žinoma, tai buvo kažkiek ir vyresniojo brolio krepšininko Edmundo įtaka. Jis vis vesdavosi į aikštelę pažaisti krepšinį, pasportuoti.
„Krepšinis ir buvo pagrindinė mano sporto šaka. Žinoma, nevengiau ir kitų. Juk labai sunku įsivaizduoti, kad užsiimant vien krepšiniu gali būti ir ištvermė, ir fizinė jėga. Iš tiesų jaunystėje man patiko visos sporto šakos - ir lengvoji atletika, ir plaukimas, ir futbolas, ir galbūt... baletas“, - šypsodamasis sakė M.Paulauskas.
Legendinis krepšininkas jau pats ne vienam sportininkui yra idealas, jo laimėjimais žavimasi. Tačiau, kaip prisipažino M.Paulauskas, ir jis visada turėjo savo idealą bei norėjo būti panašus į jį.
„Mano laikais dar televizijos nebuvo, tačiau kiek sporto laikraščiuose matydavau ir apie jį girdėdavau, žinojau, man idealas buvo Stepas Butautas. Pamenu, visą laiką veržiausi būti ketvirtuoju numeriu, kaip jis, bet, tiesa, buvau penktas. Bet kuriuo atveju norėjau būti toks geras krepšininkas kaip jis“, - atviravo olimpinis čempionas.
Pastarąjį kartą M.Paulauskas pats krepšinį žaidė maždaug prieš dešimtmetį, veteranų varžybose. Tačiau, prisipažįsta legendinis krepšininkas, vis tiek dabar stengiasi kuo daugiau judėti, nesustoti vietoje.
„Dabar mano kasdienybe tapo stebėti „Žalgirio“ rungtynes, kai jis žaidžia Eurolygoje ar su kitais Lietuvos krepšinio lygos lyderiais - Klaipėdos „Neptūnu“ ir „Lietuvos rytu“. Į visas šias rungtynes būtinai važiuoju“, - sakė „Žalgirio“ gerbėjų klubo prezidentas.
Svarbiausia - darbas
„Laikai labai pasikeitė. Viskas pasikeitė - sporto arenos, patys krepšiai, kamuoliai, sportinė avalynė, apranga, galų gale ir pačių žaidėjų ūgis, jų atletiškumas ir fizinė jėga. Tai suteikė dabartiniam krepšiniui dinamikos, daugiau jėgos, šoklumo, greičio. Viskas eina į priekį, gyvenime niekas nestovi vietoje. Nors, žinoma, labai sunku ant svarstyklių pasverti, pavyzdžiui, 1975 ir 2015 metus krepšinyje. Žinome, kad rutulį tais laikais nustumdavo 15 m, o dabar - 22 m. Bet krepšinyje labai sunku palyginti...“ - kalbėjo M.Paulauskas.
Olimpinio čempiono teigimu, jaunas žmogus, jei nori būti geru krepšininku, turi turėti talentą, pašaukimą. Tačiau labai svarbus yra darbas: „Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Reikia atsidavimo, pasiaukojimo tam dalykui. Taip pat stiprios valios. Tiesiog reikia kovoti, degti ir nenurimti.“
M.Paulauskas 1972 m. tapo olimpiniu, 1967 ir 1974 m. - pasaulio, o 1965, 1967, 1969 ir 1971 m. - Europos čempionu. Taip pat pelnė bronzą 1968 m. olimpinėse žaidynėse, 1970 m. pasaulio ir 1973 m. Europos pirmenybėse.
„Nenorėčiau išskirti nė vieno iškovoto titulo, pradedant nuo pirmų tarpklasinių varžybų laimėjimo penktoje klasėje ir baigiant olimpiniu medaliu. Visur buvo atiduota maksimaliai jėgų, visur po pergalių buvo maksimaliai džiaugtasi. Nors, aišku, olimpinis medalis labai brangus, - pridūrė M.Paulauskas. - Kalbant apie žaidimą „Žalgiryje“, tai labiausiai įstrigo išvykos. Tuomet labai daug keliavome po TSRS. Dabar, pavyzdžiui, per kokius Europos čempionatus kaip žiūrovai susitinkame su buvusiais krepšininkais iš Maskvos (Rusija), Talino (Estija) ar Kijevo (Ukraina). Visada prisimename keliones, treniruočių stovyklas, kaip elgdavomės, išdykaudavome, džiaugdavomės pergalėmis.“
1977 m. baigęs sportinę karjerą jis treniravo TSRS jaunučių, jaunių rinktines. 1989-1990 m. M.Paulauskas dirbo „Žalgirio“, vėliau Joniškio „Žiemgalos“, Anykščių „Puntuko“, Lietuvos jaunimo rinktinės Šakių „Zanavyko“ treneriu.
„Man turbūt buvo duota tik krepšininko dalia, ir ten buvo viskas mano išeikvota maksimaliai, tad ir davė maksimalius rezultatus. Todėl mano, kaip trenerio, karjera buvo kuklesnė. Iš tiesų patiko visi miestai, miesteliai, kuriuose tik treniravau. Buvo tokia įdomi 20 metų ekskursija per Lietuvą“, - teigė M.Paulauskas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
