Pasaulio rekordininkė laukia įpėdinės

Į lengvosios atletikos metraščius A.Ambrazienės pavardė buvo įrašyta 1983 m. birželio 11 d., kai Maskvoje ji 400 metrų barjerinio bėgimo nuotolį įveikė per 54,02 sek. Tai buvo pasaulio rekordas, ir jis išsilaikė kiek daugiau nei metus. Lietuvoje jis laikosi iki šiol. Niekas negalėjo prilygti A.Ambrazienei 1995 m., kai ji pasitraukė iš didžiojo sporto, negali prilygti ir XXI amžiuje.

„Nebuvo, kas mane aplenktų. Taip ir išėjau neaplenkta“, - sakė A.Ambrazienė, paklausta, kodėl atsisveikinti su sportu nenorėjo beveik iki 40-ojo gimtadienio. Tikro atsisveikinimo ir nebuvo. Sportas liko svarbia rekordininkės gyvenimo dalimi. Ji aštuonerius metus dirbo kūno kultūros mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Antakalnio vidurinėje mokykloje. Dabar dirba direktore sporto klube, o kartu yra Lietuvos lengvosios atletikos federacijos tarybos narė. „Jubiliejaus proga sau palinkėčiau tik sveikatos, ištvermės ir kantrybės. Viso kito užtenka tiek, kiek yra. Nesu godi“, - teigė A.Ambrazienė pokalbyje su „Vakaro žiniomis“.

- Didžiausias pergales pasiekėte barjeriniame bėgime. Kodėl pasirinkote būtent jį, o ne tiesiog bėgimą?

- Paprasčiausiai treneris pasiūlė pamėginti. Pradėjau bėgti ir nuo pirmo starto gerinau Lietuvos rekordus, nors tie rekordai dar buvo silpni - 63 sek., paskui 62. Po truputį vis numesdavau, kol nuėjau iki pasaulio rekordo. Matyt, tai galima vadinti likimu arba sportine laime, nors man tos sportinės laimės visada trūko. Pasaulio čempionate Helsinkyje pirmajai vietai pralaimėjau vieną šimtąją sekundės. Sportui atidaviau daug, paskyriau jam 21 gražiausius gyvenimo metus. Pasiekiau nemažai, tas mano pasaulio rekordas Lietuvoje laikosi iki šiol. Kol kas nematau, kas jį galėtų pagerinti.

- Ar specialistai prognozavo, kad galite pagerinti pasaulio rekordą? O gal tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus?

- Prognozavo, nes aš dirbau labai daug. Turėdavau tris treniruotes per dieną. Dabar tiek dirba gal tik maratono bėgikės. Ypač daug dirbdavome TSRS rinktinėje, kurioje buvau 11 metų. Tris savaites stovykloje dirbdavome juodai, konkurencija buvo milžiniška. Patekti į rinktinę buvo tas pats, kas laimėti Europos čempionatą.

- Po rekordo ir pasaulio čempionate iškovoto sidabro Lietuvoje tikriausiai buvote didelė, vartojant šių laikų terminą, žvaigždė?

- Tikrai nebuvau. Nei mane kas pasitiko oro uoste, nei kabino vainiką, nei gėlių įteikė. Nebuvo taip, kaip dabar. Laimė gali būti ar nebūti, o sportininkas visada stengiasi, siekia pasirodyti kuo geriau. Man tikrai malonu žiūrėti, kaip dabar pasitinka Lietuvos sportininkus, net jei jie neiškovoja prizinių vietų. Taip sportininkui parodoma pagarba, o anksčiau to nebuvo.

- Ar labai apmaudu, kad taip ir neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse?

- Viską sumaišė politika. 1980 m. į Maskvą neatvažiavo amerikiečiai, 1984 m. į Los Andželą nevažiavo Tarybų Sąjunga. Aišku, nukentėjo sportininkai. 1980 m. mūsų rungtis dar nebuvo įtraukta į olimpines žaidynes. 1984 m. turėjau važiuoti, nes buvau lyderė. Buvome stovykloje Bulgarijoje ir prieš pat olimpiadą sužinojome, kad nevažiuojame.

- Kokia, jūsų nuomone, dabar yra lengvosios atletikos padėtis Lietuvoje, jei lyginsime su tuo, kas buvo prieš 20 ar 30 metų?

- Sportuojančių žmonių yra mažai. Gabių sportininkų yra, bet jiems nesudaromos sąlygos. 21-22 metų studentai privalo eiti dirbti, o dirbti ir sportuoti yra labai sunku. Nėra taip, kaip anksčiau, maistpinigius gauna tik tie, kuriems planuojamos aukštos vietos svarbiausiose varžybose. Anksčiau buvo sporto internatai, centrai. Nuogąstauju, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau. Jaunimas jau nenori sportuoti arba žvalgosi į užsienio klubus. Jie išvažiuoja ir pasilieka ten, kur geresnis gyvenimas.

- Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje kalbama apie bėgimo bumą...

- Džiaugiuosi, kad atsirado bėgimą propaguojančių ir bėgančių žmonių. Gyvenu Antakalnyje, ir kai einu į darbą, paupyje matau daug bėgančių arba dviračiais važiuojančių žmonių. Gal prasidės atgimimas. Norėtųsi, kad taip būtų, nes pas mus yra tikrai daug talentingų vaikų, ypač kaimuose. Tačiau pasiimti vaikus iš kaimo, iš tėvų, yra labai didelė atsakomybė. Jei būtų internatai, gal būtų kitaip. Dabar Panevėžyje vėl atidarė internatą, tačiau nereikėjo jo uždaryti. Internate vaikai ir sportuoja, ir valgo, ir ilsisi. Tai yra geriausias variantas.

- Pati dar bėgiojate?

- Tik dėl savęs. Dabar, kai dirbu, turiu mažiau laiko. Kai nedirbau, į sporto klubą eidavau kiekvieną dieną, ant bėgimo tako įveikdavau 15-17 kilometrų. Paskui dar būdavo bendras fizinis pasirengimas. Beveik kiekvieną dieną sporto klube užsiimdavau 2-3 valandas.

- Didžiuojatės tuo, kad jūsų rekordo Lietuvoje dar niekas nepagerino, o gal kaip sykis nuvilia tai, kad nėra įpėdinių jūsų rungtyje?

- Gaila, kad neatsiranda jaunimo, galinčio pagerinti rekordą. Man tikrai būtų džiugu, gal ir ką nors patarti galėčiau. Tačiau per artimiausius penkerius metus vargu ar atsiras pretendenčių. 400 metrų su barjerais yra sunki rungtis. Jai reikia paskirti jėgas.

- Minėjote, kad norint kažką pasiekti reikia didelio atsidavimo. Jei paauglė jūsų paklaustų, ar verta užsiimti profesionaliu sportu, ką atsakytumėte?

- Atsakyčiau, kad tikrai verta, bet kartu pasakyčiau ir viską, ką reikia padaryti. Klausimas - ar ji sugebėtų visko atsisakyti, ar ne. O atsisakyti reikėtų daug ko. Aš išvardinčiau viską iš eilės. Bendrauju su jaunimu, dirbdama sporto klube esu jiems kaip vyresnė draugė. Kalbuosi, pasakoju, kiek dirbau. Gal dirbau ir per daug, tačiau kitu atveju gal ir nebūčiau tiek pasiekusi. Visada reikia labai daug pastangų, bet ne tik sporte. Jei nori kažką pasiekti, bet kurioje srityje reikia labai daug darbo.

Dosjė

Ana Ambrazienė

Gimė 1955 m. balandžio 14 d. Tarakonyse (Vilniaus r.).'

Laimėjimai: 1983 m. pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį. 1981 m. universiadoje iškovojo du aukso medalius. 1981 m. užėmė trečiąją vietą Pasaulio taurės varžybose. 20 kartų tapo Lietuvos čempione, dukart - TSRS čempione. 1983 m. išrinkta populiariausia Lietuvos sportininke.

Rekordas: 1983 m. birželio 11 d. brolių Znamenskių memorialo varžybose Maskvoje pasiekė 400 m barjerinio bėgimo pasaulio rekordą (54,02 sek.). Lietuvoje rekordas nepagerintas iki šiol. Iš viso įvairiose distancijose A.Ambrazienė Lietuvos rekordus gerino 55 kartus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“