Pikų dama

Kai visiškai prasilošęs jaunas kunigaikštis Golycinas paprašė prosenelės sušelpti reikiama suma, ši išvardijo jam tris magiškas kortas, kurios ir išgelbėjo nuo gėdos. Ši paslaptinga istorija įkvėpė Aleksandrą Puškiną parašyti „Pikų damą“...

Pati apysakos sukūrimo istorija irgi paslaptinga. Ją poetas rašė užsidaręs Boldine. „Pikų damos“ rankraštį ant jo stalo keitė „Varinio raitelio“ rankraštis. Stulbina tai, kad pastarasis išliko visas, iki paskutinio juodraščio, o „Pikų dama“ dingo. Be pėdsakų pradingo visi rankraščio juodraščiai. Neišliko nė originalo. Tik viename žurnale išspausdintas apysakos egzempliorius. Epigrafe A.Puškinas parašė: „Pikų dama reiškia slaptą priešiškumą.“ Rašant „Pikų damą“ autorių apimdavo niūri nuojauta, nepaisant išorinės ramybės ir gerovės. Dar niekas nepranašavo tragiškos jo gyvenimo pabaigos. Ne be reikalo poetas parašė: „Tais laikais damos lošdavo faraoną.“ Faraonas - fatališkas žaidimas, kuriame viskas priklauso nuo atsitiktinumo, nuo to, kaip iškris kortos. Pirminis apysakos pavadinimo variantas buvo „Lemtingas šūvis“.

Dar vaiku būdamas poetas girdėjo kalbant apie šią paslaptingą moterį, turėjusią didelę įtaką visuomenėje. Kunigaikštienė Golycina buvo tolima A.Puškino giminaitė iš motinos pusės. Ji pergyveno penkis carus. Tokios dažnos tuomet nemalonės jos nepalietė. Priešingai, jos įtaka aukštuomenėje augo kaip ir gandai apie jos paslaptingus kerus. Bet tik viena iš tų paslapčių atnešė jai pasaulinę šlovę - tai trijų kortų paslaptis.

Tai buvo nepaprasta moteris: mokėjo keturias kalbas, gyveno Berlyne, Londone, Paryžiuje, jaunystėje yra šokusi su dviem Prancūzijos karaliais, jai piršosi Anglijos princas, vėliau tapęs karaliumi. Jos biografijoje pažintis su Austrijos imperatore Marija Terese, aistringa kortuotoja, buvo lemtinga. Ji ir užkrėtė kortomis jai patikusią jauną rusų aristokratę.

Kartą kunigaikštienė su vyru ir vaikais ilgam išvyko į užsienį. Ji turėjo Marijos Teresės rekomendaciją Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei. Akinama Versalio rūmų prabanga, svaigūs malonumai ir linksmybės įsuko jauną moterį. Jos partneriai prie kortų buvo ne tik pati karalienė, visagaliai ministrai, bet ir didieji Volteras bei Didro. Jos Paryžiaus viloje „rinkdavosi visi, kas tuomet garsėjo savo kilme, turtais, protu ir šlove“. Ir net šiame fone išsiskyrė grafas Sen Žermenas, iki šiol laikomas viena paslaptingiausių tolimojo XVIII a. figūrų. Ši neeilinė asmenybė Natalijos Golycinos gyvenime taip pat suvaidino lemtingą vaidmenį. Grafo milžiniškų turtų kilmę gaubė paslaptis. Po Paryžių sklandė gandai, kad jis moka gaminti brangakmenius, ir tai yra pagrindinis jo pajamų šaltinis. Pats jis tikino nemokąs daryti briliantų, tik galįs juos „gydyti“, t. y. pašalinti iš jų dėmes ir įtrūkimus, - šio sudėtingo amato išmokęs Indijoje. „Pagydęs“ Liudviko XV briliantą, Sen Žermenas ne tik pelnė jo palankumą, bet ir gerokai praturtėjo.

Grafas pavergė ir Liudviką XVI, o po Paryžių jau sklido nauji gandai apie Sen Žermeną. Žmonės ėmė kalbėti, kad grafo amžius - 2000 metų. Kad jis gimė Senovės Romoje. Ir kad nuo tada gyveno keisdamas dokumentus ir išvaizdą. Jis pats aukštuomenės pobūviuose kartais tarsteldavo kažką panašaus: „Kartą mano draugas Julijus Cezaris pasakė...“

Kaip tik šio nemirtingo ir galingo žmogaus N.Golycina ir meldė padėti, kai sykį prasilošė iki paskutinio skatiko. Moteriška nuojauta jai pakuždėjo, kad paslaptingasis grafas neliko abejingas protingos ir išsilavinusios Maskvos Veneros kerams. Jos prašymas buvo išgirstas. Sen Žermenas davė jai gelbstimąjį raktą - išvardijo tas tris kortas. Grafienė atsilošė su kaupu. Žymaus okultizmo specialistas L.Dž.Leitonas mėgino kilstelti paslapties skraistę nuo triakės ir septynakės - dviejų iš trijų Sen Žermeno nurodytų kortų: „3 - Šventoji Trejybė, 7 - savaitės dienų, septynių matomų planetų, septynių dailiųjų menų skaičius arba triados ir tetrados suma.“ Šios sistemos simbolika gali būti išplėsta ar papildyta, bet jos esmės pakeisti negalima, antraip ji bus sugriauta. Kaip tik todėl šalutinės kortos (pikų damos) įsiveržimas sunaikina A.Puškino apysakos skaičių magiją ir pražudo Germaną. Bet skaičių paslaptys nebuvo vienintelė paslaptis, kuria įsimylėjęs grafas pasidalijo su kunigaikštiene. Jis praturtino ją dar ir numatymo dovana.

Tuomet, XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje, Sen Žermenas nuspėjo kataklizmus, kurie užgriuvo Prancūziją po pusantro dešimtmečio: finansines krizes, ekonomikos nuosmukį, revoliuciją ir baisią karalienės mirtį ant ešafoto. (1793 metais Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė buvo giljotinuotos.) Bet tuomet juo niekas nepatikėjo ir tik juokėsi.

N.Golycina, priešingai nei jo karūnuotoji partnerė, patikėjo grafu. Praėjus metams po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, ji su šeima grįžo į Tėvynę. Tai jau nebuvo toji kunigaikštienė, kuri važiavo į Paryžių kupina aistringų svajonių ir žaismingų planų. Sen Žermenas atskleidė jai paslaptį. Ji dalyvavo įšventinimo rituale. Jis įtraukė ją į okultizmą. Kunigaikštienė pasirodė esanti gabi mokinė. Nes įkopti į išminties aukštumas - dar ne viskas. Pasiektą genialumo lygį būtina perduoti laike ir erdvėje, ir ne visiems žmonėms, bet tik tiems, kurie to verti, o iš jų - kitiems, panašiems - ir t. t.

Praėjus beveik 30 metų, A.Puškino apysaka įkvėpė kitą genijų - Piotrą Čaikovskį sukurti to paties pavadinimo muzikinį šedevrą. Okultinis kodas, slypintis apysakos tekste, persidavė garsiosios operos autoriui. Okultinė energija neaplenkė ir trečiojo genijaus - Fiodoro Dostojevskio. Juk jo romano „Nusikaltimas ir bausmė“ fabula beveik nukopijuota nuo A.Puškino apysakos; Nepoleono kompleksas, senė, žmogžudystė. A.Puškino apysakos įtaką (tiesa, paviršutiniška) paveikė ir šiuolaikinę popliteratūrą: šmėklos, naktiniai košmarai, netyčinės žmogžudystės.

„Įšventintoji“ kunigaikštienė kėlė baimę. Monarchai ir jų žmonos stengdavosi su ja nesipykti. Ji buvo vienintelis žmogus, į kurį su prašymais kreipdavos visagalis imperatorius Nikolajus I. Visas Peterburgas suvažiuodavo į jos priėmimus. Pas senąją damą veždavo pilnametystės sulaukusias mergaites, pas ją atvažiuodavo pirmąjį laipsnį gavę karininkai. Ji sėdėdavo krėsle tarsi soste, vos vos linksėdama galva. Ir tik patiems žymiausiems teikdavosi ištarti keletą frazių. Tokia rūsti ji buvo ne tik su svečiais. Jos pykčio bijojo net artimiausi žmonės, kuriems ji nedarydavo jokių nuolaidų.

Susipykusi su vyresniuoju sūnumi Borisu - kariškiu ir literatu - ji neįsileisdavo jo nė per slenkstį ir keletą metų neatsakinėjo į atleidimo maldaujančius laiškus. Jaunesnysis sūnus Dmitrijus, Maskvos generalgubernatorius, kone ketvirtį amžiaus jai esant nedrįsdavo atsisėsti.

Reikia pasakyti, kad senovėje legendinė senolė buvo labai šykšti. Per priėmimus sukriošę liokajai nešiodavo svečiams tik limonadą ir pigius saldainius. Bet šie priėmimai viliojo madingais teatralizuotais vaidinimais - „šaradomis“. Mėgėjai aktoriai su paslaptingomis kaukėmis muzikai skambant dainuodavo operų arijas, o publika turėdavo įspėti, kas slepiasi po kauke. Tokie vakarai pagal tradicijas baigdavosi prie lošimų stalo. Blogai matančiai senajai damai specialiai gamindavo padidinto formato kortas. Net jos mirtį gaubia paslaptis. Velionę laidoję provaikaičiai kažkodėl jos antkapio plokštėje išraižė tokią mirties datą - 1739, o ne 1740 m., kuri nurodyta dokumentuose, ir ne 1741 m., kurią kažkodėl minėdavo pati kunigaikštienė.

Grafas Sen Žermenas, kuris, kaip rodo dokumentai, mirė 1784 m., rodydavosi įvairiose Europos vietose ir praėjus daug metų po šios datos. Pats jis yra sakęs, jog nemirs, tik ilsėsis Himalajuose, kad grįžęs apstulbintų pasaulį. J.Rerich, garsiojo okultininko Nikolajaus Rericho žmona, rašė: „Visais laikais galima rasti tuščių kapaviečių ar garsių numirėlių. Taip, yra toks Sen Žermeno kapas, bet ten palaidotas kitas žmogus.“

Sen Žermeno mokinė - kunigaikštienė N.Golycina mirė sulaukusi 98-erių... O gal ir ne...