Ne tik Tėvai šį savaitgalį švenčia šventę, bet ir išdykusios tėvelių dukrelės - Blogosios mergaitės, kurių puslapiui (sveikos, skaitančios!) šiandien kaip tik sukanka 8-eri. Olė olė. Vaje vaje. Nedaug apsirengę striptizo šokėjai įneša morenginį tortą, iš jo iššoka gegutė ir aštuonis-kart pasako po du firminius skiemenis.
Sviestiniame popieriuje
Vaikystėje per mano gimtadienius ant stalo visada būdavo vaisinės želė ir arbūzų. Susirinkdavo kiemo mergaitės nubalnotais keliais, atvykdavo keli mamų gražiai sušukuoti (ir dėl to labai nelaimingi) pusbroliai.
Draugės dovanodavo plaukų lankelių, žiedelių, arbatos puodelių, vyrai įteikdavo knygų ar kitų dalykų, suvyniotų į celofaninį popierių. Tada viskas būdavo vyniojama į celofaną.
Dabar teikčiau pirmenybę juodam popieriui. Arba sviestiniam, - kartą Kleo man įteikė koldūnų padažą, suvyniotą į konditerinį lakštą. Tai buvo jos dovanėlė iš Piterio. Nestandartinis lauktuvių profilis man labai patiko.
O Laura iš tos pačios Rusijos parvežė nematytą rožinį cigarečių pakelį - siaurą kaip lūpų dažų. Irgi įdomus “suvenyras”. Kitados dar esu gavusi cigarečių, įsuktų į Kazachstano laikraštį - dovana iš Almatos nuo vieno cirko artisto. Lig šiol kažkur garbingai dulka namie.
Manding, mažos dovanėlės tikrai stiprina draugystę. Įdomu, ką draugužiai padovanos šiandien? Gimtadienis, tiesa, ne mano, o blogų mergaičių puslapio. Bet jei per kazino gimtadienius švenčia ne lošimo automatai, o šeimininkai, tai gal ir aš šiuo atveju turiu teisę į torto lopetėlę bei sakinį: “Ačiū visiems, kad susirinkote, kaip ir kiekvieną šeštadienį - gera jus matyti tarp eilučių.”
Šventiniai atidarymai
Nors prieš gimtadienio iškilmes stojausi piestu, draugai veltėdžiai spaudė prie sienos ir reikalavo vakarėlio, tarsi nebūtų užtekę praėjusio savaitgalio linksmybių, nusidriekusių visu Lietuvos perimetru.
Tadas atidarė Nidą, aš su Princu atidariau “Pabo Latino” kiemelį (prieš tai dar su Menininke ir Stilistu atidarėme “sidabrines gerves”), Laura net ir namie turėjo ką atidaryti: skardinę alyvuogių, kimštų tunais, ir juodojo alaus.
Tuo metu Kleo piktai uždarė duris pigių skandalų besivaikantiems reporteriams, o Akvilė, atvirkščiai - buvo išprašyta iš paparacų avilio, tad netrukus gaus pavarstyti darbo biržos duris.
Ano savaitgalio pradžioje atidarymų (ir uždarymų) buvo apstu, todėl Sekmines jau panūdau praleisti lovoje, užuot pynusi vainikėlius karvėms. Mano sąlyčio su gyvūnijos pasauliu pakako per “gerves”.
Siautė musonai
Besiruošdama į šio paukščio apdovanojimus, pati atrodžiau kaip gervė, žirgliojanti po savo ankštą lizdą pirmyn ir atgal, kilojanti šapus ir nepaliaujamai ieškanti (bet vis nerandanti) tai to, tai ano.
Ūmiai pasikeitusios oro sąlygos privertė koreguoti anksčiau numatytą šventinę eilutę. Ketinau vilktis “poplikę” suknelę su blizgiais įsiuvais po krūtine, pabrėžiančiais, kad AŠ JĄ TURIU. Prie suknelės buvau pasiruošusi basutes su žėrinčiais akmenimis ir dėl šio ansamblio išvakarėse net apsipurškiau dirbtinį įdegį. Bet teko zonduoti spintą iš naujo, nes lauke siautė musonai. Vilnius virto tikru Vėjų fortu.
Iki renginio, mano skaičiavimu, buvo likusi valanda. O dar nagai nelakuoti! Visada taip: besiruošdamos į kokį prašmatnų vakarėlį niekaip netelpame į laiką, dėl to dažniausiai kas nors svetimas būna kaltas. Bet šįkart nebuvo ką apipilti isterijos ašaromis, taigi stengiausi tvardytis.
Sutartu laiku atvyko Princas. Įvertinęs mano desperatiškas pastangas SPĖTI, išėjo į balkoną pakvėpuoti grynu oru, nes butas buvo prisisunkęs plaukų lako, sumišusio su parfumais ir tabaku.
Skersvėjai, rimkite!
O kaip į naudą buvo tas grynas oras! Pravėdinęs galvą Princas staiga išreiškė abejonių, kad mes į puotą vykstame visa valanda per anksti, mat televizijos anonse jis matė kitą renginio laiką. Aš tučtuojau paskambinau Menininkei. Atsiliepė jos Muzikantas: “Mažulė šiuo metu kelia skersvėjį, lakstydama iš vieno kambario į kitą.”
Princas tuo metu kalbėjosi su organizatoriais. “Viskas gerai, - tu dar turi marias laiko. Daugiau nei valandą”, - netrukus pranešė man. Tebelaikiau ryšį su Muzikantu. “Perduok Mažulei, kad ji turi visą valandą, todėl dabar gali liautis kelti skersvėjį ir ramiai parūkyti”, - nukopijavau informaciją draugei. “O tau pasiūlyčiau taurę šampano”, - priėjo Princas su buteliu rožinio, rasto šaldytuve.
“Palauk, man dar daug ką reikia nuveikti”, - atsidusau. “Žinai, tai tik vakarėlis. Vienas iš daugelio. Nėra dėl ko žudytis”, - paprotino Princas. “Su tavim neprapulsiu, ar ne?” - šyptelėjau jam, imdama taurę gaiviojo. Pulsas aprimo ir aš pagaliau radau juodas pėdkelnes.
Skrieja laiškai
Vėjuotas vakaras su dviem darbotvarkės renginiais praėjo sklandžiai, o tada netikėtai sušvito rytinė saulė ir įkaušęs Princas mane primygtinai kvietė pasižvalgyti po blusų turgelį ant Tauro kalno. Aš mainais pasiūliau “pasiblusinėti” mano lovoje. Perkalbėti pavyko nesunkiai...
O štai nuo 8-ojo “Blogų mergaičių puslapio” gimtadienio pokylio išsisukti, regis, nepavyks. Draugai nesiliauja meldę duonos ir žaidimų. Net siūlo teminį karnavalą.
Jei klausyčiau visų, turėčiau rengti fiestą, apimančią daugumą pasiūlytų temų: “Vaginos monologai - laimingos laiko neskaičiuoja - dviese lėktuvo tualete - makulatūros supirktuvė - vynotiekis - skrieja laiškai.”
Jei visgi reikėtų rinktis vieną temą, aš balsuočiau už “laiškus”, nes tai labai artima “vokams”, o vokuose žmonės, būna, atneša gerų dalykų... Betgi nepasiduokime banalybei.
Galvas - sukt, šventę - švęst! Paskui parašykite, kaip pavyko. Ir aš parašysiu. Jau kitą šeštadienį. Visada jūsų - Arina Šnaider. Su gimtadieniu.
