Kaip atsirado batai su aukštais kulnais

Pirmieji aukšti kulnai ir batai-kaladės

Jei norėsime patyrinėti aukštų kulnų istoriją, paaiškės, kad šios apavo detalės paskirtis iš pradžių buvo visiškai praktiška. Tikriausiai jau žiloje senovėje buvo sugalvota įtaisų, kaip aukščiau pakilti virš žemės paviršiaus, pavyzdžiui, norint neišsipurvinti kojų, dirbant žemės ūkio darbus. Bet štai būtent aukšti kulnai, vertikali kulno atrama, išgarsėjo per persų raitelius - su tokiais batais jiems buvo lengviau išsilaikyti balne. Kulnas patikimai fiksuodavo pėdą, neleisdavo kojoms išslysti iš balnakilpių. Kadangi kulnai būdavo neaukšti ir platūs, vaikščioti jie netrukdydavo. Suprantama, tokius batus avėdavo vyrai.

Viduramžiais avalynės paskirtis buvo apsaugoti kojas nuo purvo ir atmatų. Tarp europiečių buvo populiarūs ne aukšti kulnai, o platformos - itin stori padai, labai naudingi, norint vaikštinėti po miestus, kurių gatvės švara, švelniai tariant, nepasižymėjo.

XV a. venecijietės avėdavo čiopinus (it. cioppino) arba cokolius (zoccoli) - storapadžius batus, kad, pagal oficialią versiją, vaikščiodamos po miestą, vandenyje nesušlapintų brangių suknelių. Bet pragmatiškumas nebuvo svarbiausias: aristokratės ir kurtizanės tiesiog siekė iškilti virš aplinkinių. Kurtizanės naudodavosi dar ir tuo, kad avint batus su svaiginamo aukščio platforma buvo sunku vaikščioti ir moterys tapdavo iš dalies, o kartais ir visiškai priklausomos nuo vyrų pagalbos. Šiandieninė vyrų tradicija paduoti moteriai ranką prasidėjo tais laikais, kai jos avėjo čiopinus ir joms išties reikėjo padėti pajudėti iš vietos.

Nors ir keista, šiai madai pritarė vyrai. Turtingi Venecijos pirkliai mielai pirkdavo žmonoms čiopinus, kad moterys negalėtų nepastebėtos išsmukti iš namų. Be to, batai turėjo reprezentuoti šeimos turtą: kuo aukštesnė platforma, tuo daugiau reikia medžiagos žemę siekiančiam sijonui, taigi tuo turtingesnė batus avinti moteris. Avint nesaikingai aukštus batus buvo galima demonstruoti ir tarnus, nes be patarnautojų pagalbos kilmingos moterys nelabai galėjo paeiti. Kita medalio pusė buvo nestabilumas vaikštant. Moterys neišvengiamai griuvinėdavo ir net susižeisdavo, nes pado storis viršydavo 20 cm, o kartais siekdavo 60 cm ir net daugiau. Galų gale Venecijos valdovai čiopinus uždraudė.

Visuomeninės padėties simbolis

Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči, pagal tautybę italė, į istoriją įėjo dėl įvairių priežasčių ir, neabejotinai, buvo asmenybė, verta paminėti Europos metraščiuose. Ji ir supažindino karaliaus rūmus su moteriškais aukštakulniais bateliais, apsiavusi juos per savo tuoktuvių ceremoniją. Kotryna buvo nedidelio ūgio ir taip truputį sumažino skirtumą tarp savęs ir kitų. Beje, negalima sakyti, kad nuo jos Europoje prasidėjo kulniukų populiarumo epocha. Tąsyk tokia mada greitai nunyko.

XVI-XVII amžiuje nepraktiška ir nepatogi avalynė tapo madingu socialinės padėties simboliu. XVII a. pradžioje, kai Vakarų pasaulyje išpopuliarėjo visa, kas rytietiška, išmušė vyriškų aukštakulnių žvaigždžių valanda. Persiška avalynė, skirta jodinėjimui, puikiai prigijo Prancūzijos aristokratų garderobe, juolab šie irgi jodinėdavo. Be to, kulnai labai patiko Liudvikui XIV, o patikti karaliui Saulei - reiškė įeiti į istoriją ir išpopuliarėti tarp visos aristokratiškos publikos. Liudvikas su malonumu avėjo batus su aukštais kulnais, o jį mėgdžiojo ir jo aplinka.

Monarchui įsakius, šia privilegija galėjo naudotis tik aukštuomenė - prastuomenei avėti aukštakulnius buvo draudžiama. Ir tik sau karalius pasiliko teisę puoštis batais su raudonais kulnais, uždrausdamas juos dvariškiams. Raudona, jau savaime karališka spalva, rodė, kad avintysis tokius batus gali sau leisti atitinkamą gyvenimą būdą, nesibaimindamas ištepti tokios ryškios spalvos avalynę.

Kulnai, iš pradžių pavergę madingų vyrų protus, netrukus paplito ir tarp moterų.

Kulnų mylėtojų klubas

Vyrų apavas buvo su plačiais kulnais, moterų - su plonais. Šis skirtumas, atsiradęs jau XVII a., taip ir išliko ilgus amžius. Apie 1770 m. moteriški kulnai pateko į nemalonę - tokia avalynė buvo prilyginta kosmetikai, o visa sudėjus - burtų naudojimui, o tai padoriai moteriai buvo visiškai neleistina, už tai ji galėjo būti griežtai baudžiama.

Tiesa, negalima sakyti, kad visa tai sunaikino susidomėjimą moteriška avalyne su kulniukais (kaip, beje, ir dekoratyvine kosmetika), bet XVIII a. pabaigoje pasikeitė požiūris ir į vyriškų batų kulnus: po Prancūzų revoliucijos jie tapo nebemadingi.

Vėliau aukšti kulnai jau dominavo moteriškoje avalynėje, nors būta ir išimčių, pavyzdžiui, kaubojų batai. Kitas paplitęs vyriškų batų su paaukštintais kulnais variantas - skirtieji šokiams, pirmiausia ispaniškam flamenkui. Beje, iš flamenko tokį apavą perėmė ir kitų muzikos žanrų atlikėjai, pavyzdžiui, grupė „The Beatles" ir kai kurie XX a. roko muzikos atlikėjai.

Moteriški aukštakulniai ypač išpopuliarėjo išradus siuvamąsias mašinas, padėjusias atpiginti ir supaprastinti tokios avalynės gamybą. Tai įvyko jau XIX a. antrojoje pusėje. Pirmojo pasaulinio, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metais aukštakulnių gamyba smarkiai sumažėjo - ne tai rūpėjo. O štai nuo XX a. vidurio, pokario metais, prasidėjo tikras avalynės su aukštais kulnais bumas. Atsirado ploni ir aukšti kulnai, kurių niekad anksčiau nebuvo - mados mylėtojos pamėgo smailiakulnius, jie patikimai įsitvirtino moteriškame garderobe. Nežiūrint tokios avalynės minusų, su ja ne tik vaikštoma, bet ir bėgiojama: lenktynės su aukštakulniais - rizikingas, bet ir smagus užsiėmimas.

Žinoma, avalynę stengiamasi gaminti kuo patogesnę, kad ją avintysis jos net nejaustų, bet nepanašu, kad aukšti kulnai kada nors užleistų savo pozicijas. Moters kojos ant plonų, grakščių kulniukų, aptemptos permatomomis nailoninėmis kojinėmis, vėliau - spalvotomis pėdkelnėmis arba įdegusios, jau seniai simbolizuoja moterišką aistringumą ir rafinuotumą. Tai nepasikeitė ir mūsų dienomis.