16 nuotr.Minime Baltijos kelio 30-metį. Nepakartojamą 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją. Kai ant mūsų galvų krito gėlės. Ir niekas neskaičiavo jų kainos.
Minime organizacinį stebuklą. Kai žmonės, neturintys nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, trijose SSRS respublikose tą pačią valandą sustojo į gyvąją grandinę. Visi - jiems paskirtuose kelio kilometruose. Bet minime ir daug daugiau. Tą stebuklui prilygstančią būseną. Kai stovi sau žmonės pakelėse, iš dangaus krinta gėlės, ir visi reikalauja laisvės. Ne prašo, ne inkščia, bet reikalauja. Kad pasaulis išgirstų.
Baltijos kelias nepakartojamas. Nes yra nepakartojama 1989 metų žmogaus, stovėjusio šiame kelyje, jausena. Žmogaus, gyvojoje žmonių grandinėje regėjusio tik savus. Nė vieno svetimo. Visi buvo tik savi. Nors matomi vos pirmą kartą. Taip galvoja patiklūs vaikai. Taip galvojome mes, suaugusieji. Ir tada buvome teisūs. Savąją akimirką. Bet ji praėjo. Ją pakeitė kitos akimirkos. Dabar, jei nuspręstume pakartoti šį kelią vien dėl Gineso rekordo, tektų gerokai apsimesti. Kad vis dar tikime, jog tau ranką padavė tikrai savas. Kuris vėliau ciniškai nepasistengs, kad bankrutuotų tavo darbovietė. Ciniškai nesišaipys, jog esi neturtingas nevykėlis. Nesakys - tėvai, ką čia paistai. Laikai jau kiti. Ir jie iš tikrųjų kiti. Tad gal verčiau siekti Gineso rekordų kitose rungtyse. O tauresnius atsiminimus palikime istorijai. Ir savo širdims. Dabar tiesiame Via Baltika ir Rail Baltika. Reikalingi keliai. Bet asfaltas ir pabėgiai vargu ar vadinami dvasiškais. Matai, žinai, pritari. Bet euforijos iš to neišspausi.
Kokia vienybė, jei latviai pirks iš Astravo AE elektrą, o mes - užsispyrę - ne? Per 30 metų daug kas pasikeitė. Jau nebūtina įtikinėti, jog egzistuoja Molotovo-Ribentropo paktas. Nebūtina reikalauti Baltijos šalims laisvės. Tad kokiu pagrindu susijungti į gyvąją grandinę? Nebent dėl rekordo. Bet jo vis vien nepasiektume. Tąkart 650 km grandinę sudarė pusė milijono lietuvių, ketvirtis milijono latvių ir penktadalis milijono estų. Emigracija pakoregavo ir gyvąsias grandines. Jei būtų, tai ne ištisa. Su intarpuose sustatytais automobiliais. Ir seniūnijų bedarbiais. Sustatytais į grandinę priverstine tvarka. Kad atstovėtų už pašalpą. Ir vis vien pritrūktume žmonių. Nes kiltų natūralus klausimas. Kurių galų dirbantiems gaišti? Nėra rimto preteksto.
Tąkart buvo kitaip. O dabar - vėl kitaip.
Dainą „Bunda jau Baltija“, sukurtą latvių kompozitoriaus Boriso Rezniko, tąkart trimis kalbomis atliko lietuvis, latvis ir estas. Žilvinas Bubelis, Viktors Zemgals ir Tarmo Pihlap. Jie šios dainos kartu jau nepakartotų. Nes Ž.Bubelis nuo 1991 m. gyvena JAV. Estas T.Pihlap 1999 m. numirė ištiktas diabetinės komos. Tik su estu vienmetis latvis V.Zemgals iki šiol koncertuoja savo tėvynėje. Bet jų daina vis dar budina. Netapo popsu, kurį po kelių metų pamiršta. Ši daina kitokia. Rimtesnio kalibro. Jai prilygsta tik partizanų dainos.
