2 nuotr.Bent keli leidiniai, skirti Lietuvos respublikos užsienio politikai, spausdina dokumentus tik nuo 1990 metų gruodžio. Didžiausias Lietuvos diplomatinis pasiekimas - pripažinimas iš keturių svarbiausių Vakarų vadovų tiesiog ignoruotas.
Sakysit, viskas priklauso, kas tas knygas rašo ir kas jas leidžia. Kada mes kalbėsim apie NACIONALINĘ POLITIKĄ, o ne atskirų partijų darbus?
Gegužės 3 dieną sukako 35 metai, kai 1990-aisiais vieną iš Lietuvos vadovų priėmė Amerikos prezidentas Džordžas Bušas (George Bush). Aš galvoju, kokia būtų oficiali reakcija, jeigu šiandien mūsų atstovą pasikviestų Amerikos prezidentas? Net Donaldas Trumpas, apie kurį vis dar daug Lietuvoje sako: „Ne tą išrinko".
Pamenu tas dienas kaip pasaulinę „Lietuvos pasaką". Absoliučioje Lietuvos blokadoje, jau užėmus pirmuosius spaudos pastatus, išgirsti apie staiga atsivėrusias duris Lietuvos premjerei pasaulio sostinėse, viskas atrodė tarsi sapnas.
Vakarų politikų dar nebuvo palikę iliuzijos dėl Gorbačiovo. „Jo dėka 1,800 branduolinių raketų, nukreiptų į Vakarų Europą, paversti metalo laužu. 71,000 žydų galėjo palikti Tarybų Sąjungą, likviduotas TSRS cheminių ginklų arsenalas, rusų tankai masiškai traukiasi iš Vidurio Europos" - taip dar gegužės 3-osios ryte, kelios valandos iki susitikimo su Bušu, Kazimirą Prunskienę auklėjo JAV kongresmenai.
„Demokratija Rusijoje ir Lietuvos nepriklausomybė bus bendra Gorbačiovo sėkmė" - jau Baltuosiuose rūmuose aiškino Kazimira. Jos žavesys ir moteriškas pragmatizmas leido įspėti Maskvą ekonominiais praradimais, jeigu Lietuvos blokada bus tęsiama.
O paskui sekė sėkmingi susitikimai su Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos vadovais. Simpatinga, didelių diplomatinių išmonių nežinanti moteris tapo ledlaužiu visų trijų Baltijos valstybių pripažinimui. Juozo Kazicko (šio vojažo rėmėjo ir garanto) samdytos VR agentūros atlaidžiai sutiko, kad premjerė neskaitytų specialiai politikams ruoštų tekstų, o kalbėtų jiems savo stiliumi - faktais ir iš širdies.
Labai linkiu, kad Lietuvos universitetuose būsimi diplomatai atidžiai studijuotų K.Prunskienės istorinės kelionės medžiagą - gal ta „sėkmės formulė" dar bus reikalinga Lietuvai ateities problemose.
