Nepastebėjau, kaip augo vaikai, bet mačiau kaip augo laikraštis

Pradžia

Mes visi buvome pakylėti. Sąjūdžio banga užgriuvo, kai iš “Komjaunimo tiesos” išėjau į “Lietuvos pionierių”. Pagrindiniai laikraščiai buvo įsikūrę Spaudos rūmuose, tad gandai sklido greitai. Išgirdom - kuriamas naujas. Redakcijų koridoriuose ir pašnibždom, ir garsiai buvo aptarinėjamos išeinančiųjų ir likusiųjų perspektyvos. Rugsėjo mėnesį “Komjaunimo tiesos” kolektyvas gražiai išlydėjo kolegų būrį į naująjį laikraštį “Respublika”. Apie tokius “cipulius” kaip aš niekas net nekalbėjo. Juk rinkosi tik gerai žinomus žurnalistikos asus. Giliai širdyje pavydėjau, kad išeina nemažai gerų žmonių, mano bičiulių. Liūdniausia buvo, kad jų redakcija labai toli nuo mūsų - pačiame miesto centre, prie Katedros. Nenubėgsi rytinės kavos. Kadangi “Respublikoje” susirinko visi savi, net ir dirbdami kitame miesto gale, užsukdavome į Šventaragio gatvę pasėdėti pas Katulę (Nijolė Baltulienė) prie židinio... Neatsiejamas nuo židinio buvo ir Valdas Kukulas...

Šventaragio gatvė

Labai greitai tapome visos Lietuvos vaikų laikraščiu “Aitvaras”. Viena po kitos kūrėsi įvairiausios vaikų organizacijos: “kudirkiečiai”, “maironiečiai”, ateitininkai... Gyvenimas buvo labai įdomus. “Komjaunimo tiesa” tapo “Lietuvos rytu”, o “Respublika” - visų Lietuvos žmonių laikraščiu. Kai po Sausio įvykių buvome išvyti iš Spaudos rūmų, daugiau čia negrįžome. Mažas vaikų laikraštis įsikūrė mažame “Respublikos” kambarėlyje Šventaragio gatvėje. Čia vėl radau savo žmones, rodos, kad taip ir turėjo būti.

Nuotykis

Į senuosius Vyskupų rūmus saulė sunkiai prasibraudavo. Sėdžiu vieną ankstyvą vasaros rytą, gal devintą valandą, apytuštėje redakcijoje, viena visame kambaryje. Atsidaro durys, įeina žmogus ir be jokių užuolankų klausia: “Ar jūs esate Rasa Liškauskaitė?” “Taip”, - atsakau nespėjusi nustebti. “Aš Jurgis Kunčinas. Kukulas ir Parulskis sakė, kad visada galite paskolinti pinigų”. Be žodžių išsitraukiu piniginę ir paduodu pageidaujamą kupiūrą.

Mokytoja

Nuo pat pirmųjų dienų “Respublikoje” mano viršininke buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Irena Tiškutė. Kartu su ja ruošiau puslapius “Išklauskyk, “Respublika”, “Atsakyk, “Respublika”. Tardavomės dėl kiekvieno skaitytojo laiško, dėl kiekvieno klausimo ir atsakymo. Paskui ėmiausi rimtesnių temų - gamtosaugos, nelegalių statybų, nuskriaustų ir nelaimingų, ligos iškankintų žmonių problemų, gydytojų ir net teisėjų darbo vertinimų. Irena buvo puikus, kantrus ir profesionalus redaktorius, nuoširdžiai taisantis mūsų visų - jaunų merginų ir vaikinų tekstus. Ne tik taisė, bet kartais ant lapelio pati surašydavo klausimus, kad neužmirštume ko nors svarbaus paklausti. Kai imdavome teisintis, kad straipsnio herojus tik taip, o ne kitaip kalbėjo, neleido žurnalistui įsiterpti, Irena sakydavo: “Valdyk pašnekovą”. Šita auksinė frazė liko visam gyvenimui. Pati būdama redaktore, ją dažnai kartojau jauniems respublikonams. Ir dabar susitikę su anų metų kolegomis Aušrine, Jūrate, Raimiu visad džiaugiamės, kad mus jaunus globojo ir mokė žurnalistikos “mama Tiškutė”.

Pertrauka

Kai gimė sūnus Juozas, kaip ir visos jaunos mamos, atostogavau. Grįžau nebe į Šventaragio, o į Smetonos gatvę, kur “Respublika” tebėra ir dabar. Radau tuos pačius žmones, tik be a.a. Vito Lingio. Kiek apsitrynusi tapau laiškų skyriaus redaktore, tad du kartus per dieną turėjau peržengti vyriausiojo redaktoriaus Vito Tomkaus didžiulio kabineto slenkstį ir ant stalo padėti segtuvą su laiškais. Rytais vizitas buvo paprastesnis, o po pietų jo kabinetas tapdavo nenusakomo ilgio - man atrodydavo, kad tą atstumą einu visą amžinybę. Ir neduok Dieve, jeigu redaktorius man pavijui dar duodavo kokį nurodymą - nuolat bijojau, kad nesuprasiu, ko iš manęs reikalaujama.

Kitas baisus dalykas - visuotiniai gamybiniai susirinkimai. Kartą per mėnesį vienas iš mūsų turėdavo atidžiai išanalizuoti laikraštį, ne tik išskirti geriausius tekstus, bet ir trūkumus, klaidas, prašovimus ir garsiai tai papasakoti. Kiekvieną rytą prie kavos puodelio buvome įpratę vienas kitą patraukti per dantį už blogai atskleistą temą ar korektūros klaidas, tačiau viešai kalbėti pusšimčiui žmonių... Man rodos, kad ir vyresni, labiau “apsišaudę” respublikonai, sulaukę savo eilės, jausdavosi kaip per egzaminą.

Radiatorius

Vaiko pasirodymu mamos ar tėčio darbe anais laikais niekas nesistebėjo. Prisimenu, įsiprašė Juozukas eiti kartu. Sėdžiu prie stalo, kaip sako Julius, purenu rašinėlį, o Juozas nerimsta. “Tylėk, - sakau, - netrukdyk, tuoj ateis redaktorius, bus blogai”. Darbus baigėm, redaktorius neatėjo, tai ko bijoti... Juolab kad vaikas nelabai supranta žodžio prasmės. Tik praėjus dienai ar dviem prieš miegą paklausia: “Mamyte, ar labai piktas tas radiatorius?”

Ekskursija

Žurnalistai broliai latviai žengtelėjo kokį žingsnelį į priekį, įsigijo naują spaustuvę, kompiuterių... Išvažiavome pasisemti patirties. Mokysimės kitaip dirbti - patys rašysime, patys redaguosime, maketuosime, o jei reikės - ir spausdinsime... Ateiname į redakciją - o siaube! - sėdi visi vienoje didelėje senos gamyklos salėje, stalai mažomis salelėmis sustatyti ir dirba. Kaipgi taip? Kur kabinetai, kur varinis stalelis su auksine plunksna? Kaip susikaupti? Mes niekad taip negalėsime. Pradėjome “dalytis” patirtimi, klausėm klausėm brolių latvių, kol redaktorius mus suvijo į autobusą. “Gana, jau viską žinot. Ačiū...” Nežinau, ar dėl to, kad buvome gabūs mokiniai, ar dėl to, kad paskui iki ryto šėlome viename Rygos naktiniame klube (kaip šiandien atsimenu, namo grįžau su šviesa - lygiai pusę dešimtos ryto), - pamokas išmokome puikiai. Dabar respublikonai taip pat dirba “salėse” ir įgudę susikaupti, net jei kolega šalimais rėkauja telefonu. O kai vienu metu siekiant sužlugdyti laikraštį žurnalistai buvo viliote viliojami išeiti ir kai kurie iš jų leisdavosi suviliojami, prisimenu, patiems tekdavo ir rašyti, ir redaguoti, tik maketuoti ir spausdinti, ačiū Dievui, - ne.

Šventės

Niekas niekada nemokėjo taip dirbti, kaip “Respublika”. Ir niekas nemokėjo kelti tokių švenčių, kaip “Respublika”. Apie jas tarp kolegų iš kitų leidinių sklisdavo legendos. Paprastai būdavo ilgiausi sąrašai, žmonės, kvietimai, skambučiai... “Lietuvos”, “Draugystės” viešbutis, Palanga, Ryga... Puikiai prisimenu vieną iš pirmųjų naujametį pokylį... Jau tada supratome: “Respublikoje” niekas nevyksta dėl “paukščiuko”, formaliai, kad taip priimta, - jei vyksta, tai vyksta iš širdies. Paskui tapo tradicija su meile ir humoru rengiamas laikraštėlis “Respublikonas”, leidžiamas svarbiomis dienraščio progomis, dažniausiai sukaktuvinėmis. Nepakeičiamas jo redaktorius Julius Girdvainis turbūt jau dabar naktimis nemiega, rūšiuodamas būsimas temas artėjančiam rudeniui, kai “Respublika” švęs savo 20-metį. Nors nebedirbu šiame dienraštyje, tačiau nė kiek neabejoju, kad rugsėjo 16 dieną išeis neprenumeruojamas ir neperkamas, nepriklausomas laikraštis kolektyvui ir Lietuvai. Jame, pasak Juliaus, bus visi kontoros analizai, žinios apie vestuves, krikštynas ar dar tik apie ratus virš redakcijos sukančius gandrus.

Kas yra "Respublika"?

Jau metai, kai apie “Respubliką” sakau: ji buvo mano gyvenimo dalis. Buvo ir yra. Manau, tai ratas, iš kurio neįmanoma išeiti. Ir dabar vis išgirstu kvietimą - darom respublikonų susitikimą... Darom, sakau, mielai.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita".