Karelijos beržas, vyresnis už "Respubliką"

Tuoj po dvidešimtojo “Respublikos” jubiliejaus rugsėjo 16-ąją dienraščio spaustuvės direktoriaus pavaduotojas Jurijus Ivanilovas švęs 62-ąjį gimtadienį. Dėdė Jura, kaip jį mėgdavęs vadinti redakcijos jaunimas, yra beveik mėnesiu vyresnis už pačią “Respubliką”.

Tėvą pakeitė sūnus

“Karelskaja berioza” (“Karelijos beržas” - rus.) - tai bene ryškiausia ir J.Ivanilovui ilgam prikibusi pravardė, nors spaustuvininkai šiandien senbuvį tevadina Direktoriumi. Šias pareigas neišsenkančios energijos žmogus išties ėjo, tačiau jau antrus metus spaustuvei direktoriauja kitas Ivanilovas - 35 metų Marius, Jurijaus sūnus.

Iki šiol kasdien su savimi turintis pirmąjį “Respublikos” pažymėjimą Nr. 14, kuriame įrašytos pareigos - “menedžeris”, Karelijos beržu pramintas pačioje dienraščio istorijos pradžioje.

Nors jau pralėkė net dvidešimt metų, Lietuvoje mažai kas pasikeitė. Tada, 1990-aisiais, šalį smaugė ekonominė blokada. Šiandien visi kalba tik apie krizę ir kai kas ja pasinaudoja. J.Ivanilovo nuomone, per bet kokius sunkmečius reikia mažiau malti liežuviu, o nuolat imtis realios veiklos.

“Respublika” tai įrodo savo darbais. Per patį 1990 m. sunkmetį dienraštis Estijoje buvo išspausdintas ant didelio formato popieriaus ir visas spalvotas. Šią anuomet neįsivaizduojamą “operaciją” asmeniškai globojo ir J.Ivanilovas - nuo leidinio išspausdinimo iki viso tiražo iškrovimo Vilniuje. Šiandien, kai kiti leidiniai susitraukė, atsisakė daugelio priedų, “Respublika” išleido storą ir spalvotą žurnalą “Sporto žmonės”.

J.Ivanilovui anais deficito laikais teko strateginė užduotis: aprūpinti redakciją popieriumi, fotografus - fotojuostelėmis ir kitomis kasdien būtinomis darbo priemonėmis.

“Dar nebuvo išleista “Respublika”, kai 1989 m. rugpjūčio 21 d. aš čia atėjau. Ir likau iki šiol, - pasakojo J.Ivanilovas. - Tuomet sirgau, turėjau nedarbingumo lapelį, bet žmona priprašė: reikia Vitui (dienraščio vyriausiajam redaktoriui Vitui Tomkui - red. past.) padėti. Ant manęs užgriuvo visas ūkis, dirbau, kaip ir tas nuostabus redakcijos kolektyvas, dieną naktį”.

Su lauktuvėmis - į Šiaurę

Pirmaisiais metais “Respublika” kartu su visais likusiais šalies laikraščiais buvo spausdinama tuometėje LKP CK spaustuvėje. Prekybos ministerija kiekvienai redakcijai nustatydavo laikraštinio popieriaus kvotas. Kažkiek teko ir “Respublikai”, tačiau leidinio vadovai siekė turėti nepriklausomą popieriaus tiekimo kanalą.

“Per draugus ir pažįstamus susipažinau su Karelijos prekybos ministru, o jis supažindino su Michailu Vladimirovičiumi Pačioku - savo pirmuoju pavaduotoju, kuravusiu popieriaus gamybos pramonę, - prisiminė dienraščio senbuvis. - Nuvažiavome į Kandapogos fabriką, susipažinau su jo direktoriumi, šis suvedė su svarbiausiu man žmogumi - Realizacijos skyriaus viršininke Rima Južkova. Labai maloni moteriškė”.

Ir į Kareliją iš Lietuvos pajudėjo sunkvežimių karavanai - šiauriečiai prašė sviesto, mėsos ir net svogūnų. Vėliau, pasisotinę, užsisakė drabužių, kostiumų. Irgi sunkvežimiais.

Tai nebuvo mainai - karelai už viską sumokėdavo, “Respublika” atsiskaitydavo už popierių. J.Ivanilovo užmegztos draugiškos pažintys padėjo išvengti ir vieno nemalonumo - eilių prie popieriaus fabriko vartų.

“Man niekada nereikėdavo laukti sunkvežimių eilėse, - sakė J.Ivanilovas. - Atvažiuoju, karelai iškrauna sunkvežimius svogūnų, pakrauna popierių. Tam, kad negrįžčiau tuščiomis, nors pigiausiai veždavome geležinkeliu”.

J.Ivanilovo užmegzta partnerystė tapo tvirta ir abiem pusėms naudinga. Į Vilnių laikraštinis popierius dundėjo jau traukiniais. Net gigantė LKP CK spaustuvė neturėjo tiek produkcijos, tad popieriaus “Respublika” paskolindavo ir jai.

Pats J.Ivanilovas į tolimąją Kandapogą vykdavo taip pat neretai. Jo šiauriečiai ypač laukdavo. Mat lagaminuose visada būdavo skanių dovanų popieriaus gamintojams: rūkytų dešrų, kumpių ir mūsiškų trauktinių - “Palangos”, “Dainavos”. Ir lietuviškų saldainių, kurie Karelijoje būdavo itin aukštai vertinami. Nors visų šių gardumynų 1990-aisiais nebuvo lengva gauti, Jurijui visada padėdavo geros pažintys. Dabar tai vadinama verslu.

Politika nesulaužė ryšių

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalį užgriuvus ekonominei blokadai, ryšiai su Rusijos popieriaus gamintojais rizikavo nutrūkti. “Respublika” blokados tarsi nejautė ir Karelijos beržo dėka.

“Paradoksas - dabar yra sunkmetis ir per tą blokadą juk buvo krizė, - šiandien juokiasi dėdė Jura. - Bet juk išgyvenome! Nors tuomet popierių jau veždavomės kartais ir ne traukiniais, o tik sunkvežimiais, nebuvo nė dienos, kad dėl jo trūkumo “Respublikos” numeris neišeitų.

Prasidėjus blokadai sunerimau, bet kadangi “Respublikos” kolektyvas buvo nedidelis, tačiau darnus ir dirbęs “liuks”, išgyvenome. Net spalvotą laikraštį lyg tyčia išleidome!

Lietuva buvo tikrai uždaryta, užsukti naftos čiaupeliai, sustabdyti pinigų atsiskaitymai su Rusija. Bet mano darbui tai, regis, neatsiliepė - politikų uždarytas valstybės sienas pralauždavome per senas pažintis. Kandapogos, Karelijos valdžia buvo labai geranoriška Lietuvai, mus visada palaikė.

Ir dabar nereikia virkauti, prie kiekvieno kampo kartoti žodį “krizė”. Jei išgyvenome 1990-ųjų blokadą, atlaikysime ir šį sunkmetį. Tik svarbu dirbti”.

Dėdė Jura taip šauniai sutarė su karelais, kad “Respublika” popieriaus nepritrūko. Gal tik kartais neužsipildydavo traukinio vagonai, tuomet važiuodavo sunkvežimiai. Šiandien spaustuvės vadovo pavaduotojas prisimena, kad blokadmečiu net muitininkai buvo geranoriški - nesikabinėdavo dėl laikraščiui vežamo popieriaus.

Milijonai rublių maišuose

Tačiau atėjo diena, kai ir patiems Karelijos popieriaus gamintojams pasidarė striuka - fabrikas nebeturėjo iš ko mokėti atlyginimų savo darbuotojams. Tuomet savo partnerius nusprendė paremti “Respublikos” leidėjai.

J.Ivanilovas šiandien jau gali atvirai pasakoti apie bene didžiausią savo gyvenimo krovinį. Vieną ankstų rytą nuo “Respublikos” redakcijos būstinės pajudėjo trys žiguliukai, kurių bagažinėse buvo maišai, prikimšti rublių. Karelijos fabriko darbuotojams buvo surinkta net 5 mln. rublių, o šis pinigas tuomet dar buvo tvirtas.

“Kadangi niekas nežinojo apie tokį krovinį, tai važiuoti nebuvo baisu, juo labiau kad mus lydėjo buvęs vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis su keliais apsaugininkais, - sakė J.Ivanilovas. - Bet vis tiek iki pat Karelijos beveik nesustojome - tik pasikeisti prie vairo.

Antrą kartą vežėme jau 17 ar 20 mln. rublių - tikrai įspūdingą sumą. Važiuoti mašinomis jau neberizikavome, užsakėme specialų lėktuvo reisą ir skridome iki Petrozavodsko. Oro uoste mus pasitiko autobusas su ginkluotais apsaugininkais, šie palydėjo iki pat popieriaus fabriko”.

Kai “Respublikai” kolegos Danijoje padovanojo šveicarišką “Wifag” spaustuvę, kareliškas popierius nebetiko. Tokio formato Kandapogos gigantas negamino. Žaliavos spausdintam žodžiui teko pasukti į Švediją.

“Pačioje “Respublikos” redakcijoje dirbau gal penkerius metus, vėliau persikrausčiau jau į mūsų nuosavą spaustuvę, jai vadovavau, buvau direktoriaus pavaduotoju, - pasakojo J.Ivanilovas. - Čia atėjo ir mano sūnus Marius. Nesvarbu, kad aš buvau direktorius, Marius spaustuvėje pradėjo dirbti kroviku, vėliau - spaudėju-užtaisytoju, spaudėju, kol tapo direktoriumi. Kaip lekia laikas - jau ir sūnus “Respublikoje” pluša bene septynerius metus!”

Pirmuosius pustrečių metų J.Ivanilovas, kaip ir daugelis anuomečių “respublikonų”, dirbo be atostogų. “Menedžerio” pastangos buvo pastebėtos, ir leidėjai jam su žmona bei sūnumi padovanojo savaitės poilsį Turkijos kurorte. Karelijos beržas prisimena, kad tokia dovana 1992-aisiais prilygo stebuklui.