Normos ir tradicijos
Malonūs ir nepakartojami žemiečiai! Pirmaisiais šio straipsnelio žodžiais noriu pranešti jums nemalonią žinią - jūs, kaip ir aš, esate tradicinės lytinės orientacijos!
Nesupratote? Perskaitykite paskutinį sakinį dar kartą ir atkreipkite dėmesį į žodį “tradicinės”. Dabar supratote? Esate niekam neįdomūs, nešiuolaikiški, apkerpėję kelmai, ragais įsirėmę, nagais įsitvėrę pelėsiais tvoskiančių senienų. Tuo tarpu šiame amžiuje visur ir visada įdomu ir perspektyvu yra tik tai, kas NETRADICIŠKA! Tai visokie veikėjai, iš fekalijų darantys skulptūras, kanalizacijos vamzdyje įžvelgiantys tautos Triumfo arką, vaikščiojančios pasižaboję it prie eržilo vedamos kumelės, arba taip išsiskutę plaukus ir išsiterlioję dažais, jog atrodo kaip indėnas, iškasęs karo kirvį. Na ir, be abejo, mėgėjai paplatinti kitam užpakalį arba pasiplatinti sau. Šitie vadinasi netradicinės lytinės orientacijos asmenys! Štai taip!
Na, o dabar rimtai. Atkreipkite dėmesį, kaip viskas subtilu - semantine prasme griežtas žodis “natūralus” (atitinkantis gamtos dėsnius) kažkaip nepastebimai pakeičiamas kitu, bet jau kur kas silpniau apibrėžtu žodžiu “tradicinis” (ko nors perdavimas kartoms).
Laikantis tokios logikos - natūralius dalykus įvardyti kaip tradicinius (paprastai tai, kas duota gamtos, perimama ne per tradicijas), galima teigti, kad didžioji dauguma žmonių, kurie tuštinasi natūraliai, t.y. per išangę, yra tradicinio tuštinimosi atstovai, o tie, kurie išsivemia - netradicinio! Sakote, absurdas, cinizmas! Visiškai su jumis sutinku. Pasakykite tik, kodėl natūralūs lytiniai santykiai tarp vyro ir moters yra vadinami tradiciniais (suprask - kitados buvo kitaip, bet tradicijos per amžių sutemas atnešė juos mums būtent tokius, kokie esame dabar), bet ne normaliais, o tarp vienos lyties atstovų - ne nenormaliais, bet - netradiciniais?
Atsakymas labai paprastas. Natūralius reiškinius pavertus nieko nereiškiančiais balso virpesiais, kitaip tariant, kažkokiomis etiketėmis, kurias klijuoji kur tik nori, elgtis gali kaip patinka. Gali drąsiai rėžti, kad lytiniai santykiai tarp priešingų lyčių yra viso labo visiems iki gyvo kaulo įkyrėjusi tradicija, ir dėl to ją reikia negailestingai sunaikinti, pakeisti nauja, pažangesne, ant kurios jau užklijuota ir etiketė - “netradicinė lytinė orientacija”!
Prasilenkiant su sveiku protu
Demokratija be saiko yra toks siaubingas viduriavimas, kad su skrandžio turiniu kartu išviduriuojamos ir galvos smegenys. Ne tik Vakaruose, bet ir čia kai kas jau yra taip išsividuriavę. Kiti kažkodėl visur, kur tik gali, pabrėžiantys esą inteligentai ir intelektualai, tų išsividuriavusių manifestuose ir doktrinose ne tik kad neįžvelgia nieko smerktino, bet dar ir pritaria, o kiekvieną išdrįsusį suabejoti arba, neduok Dieve, protestuoti, tuojau pat išvadina isteriją kurstančiu homofobu.
Kadaise studijuodamas psichologiją buvau išmokęs, o vėliau ir kitus mokiau, kad vaikams iki septynerių metų susiformuoja pagrindiniai charakterio bruožai, jie išmoksta kalbėti, suprasti santykius tarp žmonių, skirti blogį nuo gėrio, žodžiu, tai pats imliausias žmogaus amžiaus tarpsnis. Per jį padedami asmenybės pamatai. Matyt, nereikia ilgai aiškinti, kad ką mokysi, tą vaikas ir išmoks!
Nejaugi sveiko proto, niekada psichiatrinėje ligoninėje negydytas žmogus gali teigti, kad berniukų skatinimas rengtis mergaičių rūbais, o mergaites - berniukų, yra didelis gėris, ateityje padėsiantis išugdyti supratimą ... apie lyčių lygybę! Tačiau užtenka tuo tik suabejoti, ir uolūs lygių teisių gynėjai akimirksniu tau ant kaktos užklijuoja etiketę - homofobas!
Arba rekomendacijos (kol kas) vaikų bibliotekėlėse sunaikinti visas knygas, kur tik yra bent užuominų apie berniuką ir mergaitę bei šeimą, keisti pasakų personažų lytį. Kas tai? Iki tokios beprotybės nebuvo nuėję net trečiojo reicho vadai, deginę ne arijų parašytas ir jų ideologijai neįtinkančias knygas. O aš, naivuolis, maniau, kad talibai tik Afganistane veisiasi. Pasirodo, klydau, kur kas pavojingesnė jų atmaina lizdą suka čia. Aniems netiko Budos skulptūros Bamiane, tad kaip prancūzai Cheopso piramides saugantį sfinksą sušaudė jas iš patrankų. Lietuvoje į vaikų sielas ruošiamasi šaudyti iš pavojingesnių ginklų, nesunkiai pasiekiančių pačią žmogaus prigimtį.
Kas pas mus dar tik rekomendacijos - Vakaruose jau tikrovė. Netradicinės lytinės orientacijos veikėjai nėra bejėgiai, savo čiuptuvus yra įleidę veik į visas įtakingesnes struktūras, pradedant ES organizacijomis, baigiant vyriausybėmis, teismais, seimais.
Vakaruose jau ne tik rekomenduojama, bet ir su šaknimis iš kalbos raunami žodžiai: mama, tėtis, šeima, berniukas, mergaitė, brolis, sesuo.... Pasirodo, tokie žodžiai gali žeisti vaikus, neturinčius vieno iš tėvų. Galima sakyti “pirmasis donoras”, “antrasis donoras”, “globėjas”, “partneris”... Štai taip! Bet kuo čia dėti kiti vaikai, turintys abu tėvus? Kaip ten yra iš tiesų, sunku pasakyti, bet manau, kad kur kas labiau tokius vaikus skaudina tai, kad jų - dažniausiai tėvas - yra “nusukęs ienas”. Tačiau argi dėl to visas pasaulis turi verstis per galvą, ir dar taip smarkiai, kad apsivertęs pamatytų atsidūręs raudonskruosčio pupuliuko glėbyje?
Viskas kažkaip keistai atrodo! Net springstant aiškinama, kad taip yra kovojama už įvairovę, tačiau tuo pat metu ta įvairovė yra negailestingai trinama iš realybės bandant išstumti lytį, tėvus, šeimą, šeimyninius santykius, paverčiant visa tai kažkokia belyte, beforme mase, siurbiančia į save per tūkstantmečius susiklosčiusią žmonijos sanklodą.
Lietuviškas kinkadrebis
Kad reikia rūpintis mažumomis, sutinka net itin į tokius dalykus jautriai reaguojantys radikalai. Nesusikalbėjimas atsiranda tada, kai nesvarbu, kokios tai būtų mažumos teisės, jos pradedamos utriruoti, t.y. būna iškeliamos ne iki daugumos lygio, bet virš jo. Lietuvoje, nors daug kas to nenori pripažinti, tiksliau, jiems nenaudinga tai pripažinti, yra būtent taip. Čia mažumos, suprantama, ne visos, šaukdamos apie jų diskriminaciją, elgiasi kaip tik joms šauna į galvą.
Čigonai, pavertę savo taborą didžiausia narkotikų prekyviete, nesibodėdami griauna policijos postus, be jokių bendrųjų, detaliųjų ar specialiųjų planų stato namus ir “deda skersą” ant visos valdžios - pradedant savivaldybe, baigiant Seimu.
Ką veiksi - užsimerkiame, juk mažuma!
Čečėnų pabėgėliai Rukloje ir Pabradėje reikalauja, kad lietuviai su jais ne tik kalbėtų čečėniškai, bet dar ir klotų jiems lovas, valytų kambarius, tvarkytų aplinką, suplautų indus. Mat jie yra tautinė mažuma, kuriai mes kažkodėl privalome patarnauti.
Kur dėsiesi - patarnaujame, juk mažuma!
Iš pažadėtosios žemės atvykę žydai nurodinėja mums ne tik kiek ir kokios istorijos turime mokyti savo vaikus mokyklose, diktuoja savo tvarką Seime, nurodinėja, kur galime statyti namus, o kur, šiukštu, ne! Su virgulėmis kažko ieško, neradę reikalauja iš mūsų Vyriausybės pinigų, gavę atsiveža aparatą, bet ir vėl nieko neranda. Tada prilupa savo pareigas atliekantį žurnalistą ir staigiai dingsta ten, iš kur atsirado.
Kaip elgiamės - atsiprašome, juk mažuma!
Homoseksualai, užuot ramiai, be tikros ar tariamos arogancijos integravęsi į visuomenę ir gyvenę savo gyvenimą, skelbia visas cinizmo ribas peržengiančius manifestus, nieko nebodami sostinėje atidaro viešnamį, su iškrypėliškomis programomis grūdasi į vaikų darželius, visur, kur tik gali, pila ant Lietuvos pamazgas, rėkdami apie pasauliui neregėtą lietuvių homofobiją.
Ką darome - suraukę užpakalius narsiai laukiame savo eilės, juk mažuma!
Tačiau tik užsiminęs, kad gal tokiais atvejais reikėtų elgtis ne tik oriau, bet ir griežčiau, tuojau pat būsi paskelbtas (surašysiu eilės tvarka): nacionalistu, rasistu, fašistu, antisemitu ir homofobu.
O ką mes galime? Nieko! Valdžia tobulai demonstruoja savo bejėgiškumą, vadinamieji inteligentai dėl cento pasiruošę ne tik patys parsiduoti, bet ir tėvą su motina parduoti, ką čia jau beapeliuosi į tokį reiškinį kaip Tėvynė. Tad ko norėti? Juk pusalkaniai miestelių ir kaimų žmonės rimtai galvoja, kad jau ateina tikroji Sodoma ir Gomora! Apsaugok Dieve, nesiūlau griebtis lazdų, kaip ir bet kokio kito smurto, tačiau kinkas drebinti galėtume nustoti ar bent jau sumažinti drebulio amplitudę.
Pavyzdžių yra - islandai! Pabandyk ten nuvykęs įvesti savo tvarką, tuojau pat atsidursi lėktuve, skraidinančiame į kilmės šalį. Nori gyventi - gyvenk, bet pasirašyk pasižadėjimą, kad išmoksi kalbą, nesteigsi religinių ir politinių organizacijų, nedergsi šalies užsienyje, laikysiesi šalies Konstitucijos ir įstatymų bei bendruomeninių gyvenimo taisyklių. Nenori gyventi - keliauk ten, kur tau leis šlapintis šeimininkams ant galvų.
Keista, bet islandams už tai nieko nebūna. Ką padarysi - vikingai, jie nuo demokratijos neviduriuoja!
