1 nuotr.Žiūrim, žvalgomės aplink ir netikim: esame kitapus Pusiaužiemio, diena nuo Kalėdų tapo ilgesnė daugiau kaip valandą. Oho, valanda šviesos! Žinome, kad per valandą automobiliu galime nušvilpti iš Vilniaus į Kauną, per valandą galime atlikti daug gerų darbų. Tiesa, gamta dieną ilgina ne mums, o sau, todėl šis pokytis labiausiai matomas ir jaučiamas būtent ten, gamtoje. Pažiūrėkime, kas ten naujo.
Sausio gale dar galime tikėtis žiemos, nors barsukas, turėjęs mums išpranašauti antrąją žiemos pusę, buvo pasimetęs. Nieko keisto, nekaltinkim barsuko, nes jeigu to neatspėja meteorologijos tarnybos, iš kur viską gali žinoti mažas žvėrelis. Jis, aišku, Pusiaužiemio meto nepramiegojo, pro urvo angą žvalgėsi. Šią žiemą bent keliose Lietuvos vietose prie barsukų urvų pastatytos nuotolinio stebėjimo kameros rodė tą patį - jie buvo aktyvūs, nuolat vis keliavo kažko į mišką. Gal maitintis, nors žiemą jiems tai neaktualu, riebalų dar liko nuo rudens...
Taigi, žiema savo teisių neprarado, bet jai pačiai to nežinant gamtoje pradėti griauti žiemos pamatai. Kaip? Paprastai - štai didžiosios zylės gieda, geniai šakas tarškina. Ar matėte: krankliai ore poromis nardo, apie savo senąsias lizdavietes sukasi. Ir jūriniai ereliai, tos poros, kurios šiemet veisis, jau grįžta prie lizdų. Visi kiti, jaunesni nei 4 metų ereliai yra dar ,,paaugliai", jiems suteikta beribė laisvė. Tiesa, ateinant trumpesnei nakčiai jau ūbauja naminės pelėdos, miškuose ūksi didieji apuokai.
Savaip antrąją žiemos pusę sutinka vilkai, lapės ir lūšys. Kadangi šernų ruja jau pasibaigė, o giria negali būti be vestuvių, jas kelti ruošiasi vilkai. Tuo metu jau ir pilkųjų medžioklės sezonas baigiasi, vadinasi - bus galima užsiimti tuo, kuo reikia. Lapės luktelės dvi savaites, tačiau jų ruja neprasidės vieną dieną, taigi - vienos sukrus anksčiau, kitos vėluos. Na, o po lapių vestuves kels lūšys - mums nematomos, dažnai atpažįstamos tik pagal pėdas sniege. Tiesa, naktimis būna girdimas gana garsus jų ,,kniaukimas".
Visos vestuvės - ne žiemai, o būsimam pavasariui, nes tik tada gims jaunikliai. O dabar... nežiūrint, kokia šalta bebūtų žiema, šiuo metu tikėtina ant sniego pamatyti ropojančius pūkuotus drugių meškučių vikšrus, vabalo minkštavabalio lervas, o vorai kruta visur. Kažkada, prieš 50 metų, tokie reiškiniai sausio gale buvo retenybė, dabar jie jau įprasti.
Šviesa mūsų pasauliui grįžta labai palengva. Žinoma, jei staiga plykstelėtų saulė, viskas pasikeistų. Kol kas nei saulėtų dienų, nei nuo stogų nukarusių varveklių žadėti negalime. Žinome tik viena: žiemai lieka mėnuo, vasarį ji bus visokia, siaus nors ir trumpos pūgos, audros. Ne be reikalo vasaris nuo seno vadintas pūgium - jo charakteris ne tik aršus, bet ir sudėtingas: orų pobūdis keičiasi kas valandą ar dažniau, po ramybės ir saulėto giedro dangaus staiga apsinaiukia ir pabyra snaigės, kurias puola sukti vėjas.
O mums tas žiemos mėnuo siūlo daug paruošiamųjų pavasario darbų. Jau dabar galima pasiruošti inkilus, kuriuos iškelsime pavasarį, pagalvoti apie vietas, kur sodinsime medelius, kas iš anksto surado vietas, ten kasime kūdras laukuose, nes varliagyviams stinga neršto vietų. Taigi, dar lyg ir žiema, tačiau ji tikrai nekviečia ilsėtis.
