Petras Tarasenka ir jo meilė Lietuvai

Alantos vaikas

Petro Tarasenkos (1892 m.) gimtinė - Karališkiai, kaimas Balninkų valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskrityje (dabar Molėtų rajone). Šiandien šis kaimas priklauso Anykščių rajono savivaldybės Kurklių seniūnijai ir ribojasi su Molėtų rajonu. Pasak istoriko G.Šeikio, Karališkių kaimas nuo senų laikų priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdovams kaip ir kiti Balninkų kaimai, o jo pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis - ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavos laikais nėję lažo. Ieškant P.Tarasenkos šaknų, negalima nepaminėti Karališkių sentikių bendruomenės ir cerkvės. G.Šeikio duomenimis, tai viena įdomiausių ir retesnių Lietuvos teritorijoje egzistavusių sentikių bendruomenių, nuėjusi ilgą transformacijos kelią iš sentikystės į vientikystę ir iš šios į stačiatikybę. Nors ir nėra tiksliai žinoma, kada P.Tarasenkos protėviai atsikėlė, greičiausiai iš Rytų Ukrainos, į mūsų kraštus, bet manoma, kad anksčiau nei XIX a. viduryje ir buvo sentikiai. Karališkių cerkvėje tuokėsi P.Tarasenkos seneliai ir tėvai, čia buvo krikštijami jų vaikai. G.Šeikis pateikė įrašą iš Karališkių cerkvės bažnytinės knygos. Joje įrašyta, kad 1893 m. sausio 20 d. vienatikių šventikas V.Darendovas įformino P.Tarasenkos tėvų santuoką, o tų pačių metų gruodžio 18 d. jiems gimė sūnus Piotras, jį 1984 m. sausio 2 d. pašventino tas pats šventikas. Anot G.Šeikio, ši data kažkodėl buvo pamiršta, o P.Tarasenka visą gyvenimą savo gimtadienį žinojo esant 1892 m. gruodžio 19 d. Maža to, savo gimtine jis visada laikė Alantą, tuomet vadintą Alunta, nes 1902 m. jo šeima persikėlė gyventi į Alantą ir šis miestelis tapo jo vaikystės miesteliu.

Istorikė archeologė Daiva Steponavičienė, kurį laiką dirbdama Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos retų spaudinių skyriuje, per ketverius metus surinko fonduose sukauptą medžiagą apie archeologą ir rašytoją Petrą Tarasenką ir parengė spaudai knygą - biografinę apybraižą apie šį žmogų, daugiau Kauno nei Alantos, daugiau lietuvį nei rusą, padėjusį pagrindus Lietuvos archeologijai.

Karys

1915 metų rugsėjį P.Tarasenka jau buvo fronte: 30-ojo Šaulių Sibiro pulko kareivis, jaunesnysis puskarininkis - apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Vėliau - Gruzija. Dušetų praporščikų mokykla, 253 pėstininkų pulkas Gorochovo mieste ir 731 Komarovo pėstininkų pulkas fronte. Po to demobilizacija.

Būdamas kariškiu P.Tarasenka susipažino su jauna mokytoja Marija Jaropolskaja ir 1917 metų gegužės 7-ąją susituokė. Gyveno Pskove. P.Tarasenka Pedagoginiame institute studijavo istoriją ir mokytojavo pavyzdinėje septynmetėje mokykloje.

Po poros metų Tarasenkų šeima kažkodėl nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia vėl pateko į karo verpetus.

P.Tarasenka vėl mobilizuojamas į Lietuvos Respublikos kariuomenę kovoti „su iš rytų puolančiais bolševikais (1919 m. liepa - spalis), iš šiaurės-vakarų - bermontininkais (1919 m. spalis - gruodis) ir iš pietų - lenkais (1920 m. sausis - lapkritis).“ Tais pačiais metais jis paskiriamas jaunesniuoju karininku į Kauno batalioną, dislokuotą Ukmergėje. Čia gimsta birželio 6 d. sūnus Nikolajus. Batalionas performuojamas į 7-ąjį Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulką. Dar po metų mokosi karo mokykloje, baigia Aukštuosius karininkų kursus ir, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą ir ten dislokavus Butegeičio pulką, 1923 m. Tarasenka su šeima persikelia į Klaipėdą. Kareivinėse gruodžio 23 d. gimsta duktė Marija, po poros metų kovo 24 d. - duktė Natalija.

Dar po metų, 1926-aisiais, P.Tarasenka iš veikiančios armijos perkeliamas į Kauną, ten pradeda dirbti Spaudos švietimo skyriuje ir karo mokykloje lektoriumi.

Ir kariuomenėje jis buvo daugiau mokytojas nei karys, karininkas - dirbantis galva, o ne ginklu... Gal todėl jam labiau patiko kariškas dūdų orkestras nei kiškių medžioklė...

Būdamas lektoriumi, jis teigė: „Turėjome mes gražią istoriją, turėjome garbingą praeitį, bet vėliau, patekę į lenkų sląstus, o dar vėliau - į rusų nagus, kai kurie iš mūsų tautiečių užmiršo savo tautos praeitį, užmiršo, kas jie tokie yra: ištautėjo, virto lenkais, gudais. Jau netenka kalbėti apie svetimšalius, kurie dabar, atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir sudarius savo valstybę, tiesiog yra nustebinti mūsų atbudimu ir negali suprasti, iš kur gi šita tauta atsirado“.

Kauno Vyriausiojo štabo karo mokslo skyrius išleido P.Tarasenkos knygelę „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“, kurią verta paskaityti ir šiandien, kad ir per pilietiškumo ugdymo pamokėles.

Jis ir periodinėje spaudoje ėmė kelti karių dvasią, paskelbė daug straipsnių istorine tematika.

1932 metais P.Tarasenka gavo pulkininko laipsnį ir išėjo į atsargą su kariniais apdovanojimais: V laipsnio Vyčio kryžiumi, Lietuvos 10 metų Nepriklausomybės medaliu, Latvijos Nepriklausomybės medaliu.

Pagaliau jis galėjo atsidėti archeologijai, su kuria likimas skyrė draugauti trisdešimt metų...

Archeologas

Dar 1910 metais, besimokydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje, atostogų metu Utenos apskrityje P.Tarasenka stebėjo, kaip žvejys ištraukia tinklą, vietoj molinių svarelių nusagstytą nedideliais akmeniniais kirvukais. Būsimam mokytojui ir archeologui tai buvo naujiena. Žvejys dar papasakojo, kad tai „Perkūno kulkos“, kuriomis jis muša velnius... Nuo to laiko P.Tarasenka pradėjo kolekcionuoti tuos kirvukus. Tuomet jų buvo pilni laukai, nes, parodžius per pamoką, kitą dieną mokiniai sunešė gal tris dešimtis... Tai buvo pirmasis radinių etapas, išaugęs į archeologijos pradžiamokslį.

Kad ir kaip būtų gaila šeimos atžvilgiu pripažinti, bet archeologija jam buvo pirmoji ir didžioji meilė. Visą gyvenimą jis ieškojo istorijos ir archeologijos paminklų, juos tyrė, aprašinėjo ir masino kitus jaunus žmones prie to prisijungti. Ir jam rašė daugybė žmonių, norinčių studijuoti archeologiją, dalyvauti ekspedicijose ar ką įdomaus radę... P.Tarasenka atsakydavo kiekvienam.

Maža to, jis nemokamai išsiuntinėdavo ir savo knygas, ir mokėdavo darbininkams ekspedicijų metu iš savo kišenės. „Ne kartą žmona priekaištavo dėl visokių nesėkmių, o svarbiausia, dėl išlaidų, nes, pavyzdžiui, vietoj honoraro už knygą „Gimtoji senovė“ paėmiau 200 egz. ir išsiuntinėjau juos savo bendradarbiams. Žinoma, kad žmoną įvairiai raminau, žadėjau pasiūti iš archeologijos karakulinį paltą, bet iki tol pirkau seną vokišką milinę, perdažiau, ir žmona puikiausiai ar 15 metų tą patį dėvėjo. Karakulio palto žmona nesulaukė, įsitikinusi, kad „iš archeologijos kailių nepasiūsi.“ Nors kailių nepasiuvo, bet su mano darbais apsiprato ir dabar nepriekaištauja. Mano manymu, tai yra didelis archeologijos laimėjimas, kuo ir aš labai patenkintas.“

Dėl P.Tarasenkos geraširdiškumo kitiems ir pamėgtos archeologijos, šeima skurdo. Todėl 1940 metais jis buvo priverstas parduoti ilgai rinktą biblioteką, kad galėtų išmaitinti šeimą. Tai buvo ne tik skurdo, bet ir dar vienos netekties metai. Vos dvidešimt penkerių mirė sūnus Nikolajus...

1941 m. tarybų valdžia P.Tarasenkai nustojo mokėti kariškio pensiją ir archeologija tapo jau ne pomėgiu, o profesija. Jam pavyko įsidarbinti Kariškai - istoriniame muziejuje, kur savo pasakojimais jis galėjo sudominti ir seną, ir jauną... Tais pačiais metais P.Tarasenka įsidarbino Kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vadovu, nuo 1944 m. buvo Kariškai - istorinio muziejaus direktoriumi, o po poros metų perėjo dirbti į Kauno M.K.Čiurlionio Dailės muziejaus Pirminės kultūros ir Dailės skyrių moksliniu bendradarbiu, kur „užsibuvo“ dvylika metų.

P.Tarasenkos archeologinį literatūrinį palikimą sudaro šešiolika knygų, per šimtą skelbtų straipsnių tyrinėjimų ataskaitos, rankraščiai, piliakalnių, gyvenviečių planai, brėžiniai, fotonuotraukos, dokumentai, laiškai, pranešimai, skaityti per Kauno radiją... Tačiau per visą gyvenimą žmogus, atidavęs save šiam kraštui, turėjo įrodinėti pavyduoliams - mėgėjas jis ar profesionalas archeologijoje. O juk, anot D.Steponavičienės, - „niekas nėra sukūręs geresnės archeologų ruošimo metodologinės sistemos kaip P.Tarasenka“...

Rašytojas

Petras Tarasenka - istorijos ir archeologijos mokslų populiarintojas, kurį ant Nemenčinės piliakalnio „atrado“ vaikų rašytoja A.Liobytė. „Krikšto mama“ - vadino ją „krikštasūnis“ P.Tarasenka, nes ji nuolat skatino jo literatūrinius gebėjimus, domėjosi darbais, patarinėjo ir rūpinosi knygų išleidimu. A.Liobytės ir P.Tarasenkos tikslas turbūt sutapo: „archeologiją padaryti gyvu mokslu, kad jis būtų įdomus ne tik istorikui, bet ir visiems tėvynės praeities mylėtojams“. Įdomią versiją pateikia ir D.Steponavičienė. „Kodėl jis (...) persimetė į mokslo populiariąją literatūrą? Pirma priežastis, kad diplomuoti specialistai iš jo šaipėsi, kaip iš romantiško mėgėjo, nelaikė jo teorijų rimtomis. Tokį faktą patvirtino ir prof. A.Luchtanas, turėdamas omeny Jono Puzino kritiką P.Tarasenkos atžvilgiu. Antroji susijusi su jo darbų paveldėjimu: nesant tiesioginių įpėdinių (...), kurie būtų galėję perimti jo sukauptą patirtį ir tęsti pradėtus darbus, P.Tarasenka nutarė išugdyti mokinius, kurie, kaip ir jis, mylėtų Lietuvos istoriją ir mokėtų „skaityti praeitį“... „Taigi visą savo patyrimą jis sudėjo į knygas - kaip lobį, kad mes vis dar jo ieškotume... Ar gali būti geresnė padėka Lietuvos archeologijos tėvui, kai, prisimenant P.Tarasenkos gimimo sukaktį, prof. A.Luchtanas Molėtų bendruomenei pristato savo kolekciją Petro Tarasenkos knygų, kurios, anot jo, ir šiandien dirba - tarnauja doktorantams. Kiekvieną knygą įvertindamas iš P.Tarasenkos laiko prizmės ir aktualizuodamas šių dienų laike, jis atkėlė praeities vartus, įvesdindamas visus to norinčius...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“