Užmiršti atminai ant sienų

Vieną dieną muzikologo Vaclovo Juodpusio kantrybė trūko. Kelias nuo jo namų Smetonos gatvėje iki Stasio Vainiūno namų-muziejaus, kuriam jis vadovauja, nėra ilgas, bet pilnas istorinių ženklų apie čia gyvenusius garsius vilniečius. Būtent tie ženklai, atminimo lentos ir išvedė žymųjį muzikologą iš pusiausvyros.

Su kai kuriais iš jų, kaip su baletmeisteriu Vytautu Grivicku, jam teko net kartu darbuotis Lietuvos radijuje ir televizijoje, su kai kuriais, kaip garsioji Beatričė Grincevičiūtė, - ir kūrybiškai bičiuliautis. Bet net jeigu visi būtų gerbiami ir vertinami tik iš tolo, kaip Lietuvos kultūrinio paveldo viršukalnės, - jų memorialinių lentų vaizdas šiandien muzikologui kelia pasibaisėjimą.

„Liūdna ir skaudu, - piktinosi jis „Respublikai“, kurią skaito nuo pirmosios jos dienos, - kai matau dulkėmis, net ir samanomis apaugusias atminimo lentas mūsų garbiems rašytojams, kompozitoriams, dailininkams...“

Kartu su muzikologu ir paėjėjome jo nurodytu maršrutu, nors jis nėra išskirtinis: jei bėgdami gatvėmis pakeltume akis į sienas, panašių epizodų pririnktume tiek ir tiek. Jei pasiseks, mieste kartais gali išvysti prausiant pajuodijusį Vaido Ramoškos angelą ar paukščių nutupėtą Petro Cvirkos monumentą, bet memorialinės lentos, kurių yra ne tik centrinėse gatvėse, regis, paliktos likimo valiai.

A.Jakšto gatvės namus ženklinančias plokštes daugiausiai ėda laikas (apšiurusi Antano Vienuolio-Žukausko, aktoriaus Juozo Rudzinsko memorialinė lenta); A.Vienuolio gatvėje atminimo lentą su B.Grincevičiūtės bareljefu - ne vien jis. „Gal Beatričės memorialinio muziejaus, į kurį įeinama iš kiemo pusės, darbuotojai ir nepastebi, kaip aptaškyta ar apdergta paukščių šita lenta, - stebisi V.Juodpusis. - Bet kažkas juk turi pasidomėti ir prižiūrėti šitą lentą. Kaskart praeidamas S.Vainiūno namus, kuriuos globoju, aš vis pažiūriu, ar lenta švari: jeigu tik kas ne taip, išeinu ir su šepečiu nuvalau... Ar rašytojų sąjungai neturėtų rūpėti, kur gyveno Vienuolis-Žukauskas ir ar apskritai tebėra atminimo lenta? Kažkas tais ženklais vis dėlto turėtų rūpintis. Būtų gerai, jei kūrybinėse sąjungose būtų įpareigotas koks žmogus ar grupelė entuziastų, kurie už nedidelį atlygį pasirūpintų savo profesijos brolių atminimu ir žinotų, kur ir kokios būklės memorialinė lenta yra“.

Domesys praeitimi muzikologui yra natūralus poreikis, su didele atida jis jau yra sudaręs net 24 kasmetinius muzikos kalendorius. Juose galėtume rasti, kad B.Grincevičiūtė mirė 1988 metais, nors data atminimo lentoje skelbia, kad po mirties ji dar visus metus „gyvenusi“ A.Vienuolio gatvėje... Toje pat gatvėje ant 14-ojo namo iškelta atminimo lenta baletmeisteriui V.Grivickui, nors jis, pasak V.Juodpusio, gyveno A.Goštauto g. 2-ame name, kuriame glaudėsi itin daug muzikos, teatro, kino, rašto žmonių; daug kas pastaruoju metu pardavė butus ir išsikėlė kas sau.

V.Juodpusis pastebi netikslumų ne tik atminimo lentose. Šit po visą miestą išplatintuose M.K.Čiurlionio muziejaus plakatuose jį stebina mūsų genijaus gimimo diena. „Gal šis muziejus rado naujų faktų, - ironizuoja V.Juodpusis. - Gal tada ir Lietuvos muzikų rėmimo fondui su Druskininkų savivaldybe teks visu mėnesiu pailginti menų festivalį „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“, kuris lig šiol baigdavosi Čiurlionio gimimo dieną, rugsėjo 22-ąją“.

Kitą pavojų atminimo ženklams sukelia ne sutrikusi gyvųjų atmintis, bet ilgapirščiai. Operos solistas Romanas Marijošius, kurio gimimo šimtmetį minėsime kitąmet, gyveno prieš Lukiškių aikštę, tame pačiame name kur ir Balys Dvarionas: kompozitoriaus atminimo lenta tebėra, o žemiau kabojusios dainininko plokštės nė padujų. V.Juodpusio pastebėjimu, kažkodėl metalo gerbėjų labiau mėgstamos lietuvių memorialinės lentos, o kitų tautybių atstovų vagiamos daug rečiau. Gal ne vien dėl estetikos pastaruoju metu metalas keičiamas akmeniu - taip daug patikimiau.

„Memorialiniai ženklai grąžina mus į praeitį, jie būtini, - sako V.Juodpusis. - Gaila, kad šiandien, pavyzdžiui, niekas nežino, kur gimė kompozitorius Konstantinas Galkauskas, nors kitoje Didžiosios gatvės pusėje jo amžininko rusų aktoriaus pavardė ant namo sienos yra. Kas pasirūpins pakabinti memorialinę lentą tautiniam M.K.Čiurlionio ansambliui, kuris veikė ten, kur dabar Mažasis teatras. Ansamblis buvo įkurtas 1940 metais, emigracijoje JAV gyvavo net iki 1991-ųjų...

Štai Jozefas Frankas (1771-1842; Vilniaus universiteto Medicinos fakultete profesoriavo iki 1823 m. - red. past.), kurio knyga neseniai pakliuvo man į rankas, prieš du šimtmečius su žmona - garsia Vienos dainininke Kristina Gerhardi, kurią buvo įsimylėjęs ir Bethovenas, - gyveno Vilniuje. Rašoma, kad Didžiojoje gatvėje jo namas vadinosi Franko namu, bet einu, ieškau ir niekur nerandu parašyta, kad čia Franko namas. Turėtų būti kažkoks ženklas. Nėra jokio ženklo, kur gimė Cezaris Kiuji, garsus rusų kompozitorius (jis gimė rajone, kur dabar Vilniaus savivaldybė, anapus Neries), jo motina buvo lietuvė, o tėvas - užsilikęs Napoleono kareivis...“

V.Juodpusis nesistebi, kad žmonės daug ko nežino. Jis stebisi, kad jie nenori sužinoti. Kad pamažu tampa vaikais, kurie nežino savo istorijos.

P.S. Kaip išsiaiškinome, atminimo lentų priežiūra yra Vilniaus savivaldybės rūpestis, ir ne žurnalistės kaltė, kad šiuo atveju neišklausyta antroji pusė.