1 nuotr.Naujausių vilnietės dailininkės Teresės Bajorūnaitės - Lekienės pastelės darbų paroda „Odė Žemei" atidaryta Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos parodų salėje. Tai paveikslų ciklas, įkvėptas ne tik nuostabaus mūsų planetos grožio, bet ir pastarojo meto įvykių. Jos paveiksluose Žemė visokia - ne tik kvepianti, džiaugsmo kupina, švytinti, tačiau ir pilna rūpesčių bei skausmo. Keletas darbų skirti karo Ukrainoje tema. Tai - „Ašarų Žemė", „Skausmo Žemė".
Pastelės technika leidžia menininkei subtiliai ir savitai perteikti jausmus ir vaizdus. T.Bajorūnaitė - Lekienė apie savo kūrybą sako: „Man pasteliavimas - tarsi sielos išraiška, mano filosofiniai apmąstymai, poezija popieriaus lape, minties virsmai regimu kūnu, teigia dailininkė. Be kūrybos netekčiau savo gyvenimo harmonijos. Tik pastele galiu išreikšti savo sakraliausias mintis. Man tai lyg kalba, kuria ne šaukiu, o kalbu pašnibždomis".
Dailininkės kūrybos šaltinis - tai gilus tikėjimas, čiurlenančių upelių sekamos pasakos, plūgų suraikytos žemės kvapas ir sielą raminanti vyturio giesmė, taip pat ošiantys Dzūkijos pušynai, kur netoli Trakų ji turi nemažą sodybą, kurią įsigijo bene prieš kelis dešimtmečius kartu su vyru taip pat dailininku Vyrūnu Leku.
„Ten mano didieji džiaugsmai ir nesėkmės, mano pavasariai, vasaros, mano gyvenimo tikėjimas ir viltys, mano kelionė... Tik gaila jau kuris laikas be anapus išėjusio vyro, - apgailestauja T. Bajorūnaitė - Lekienė. - Dėkui Dievui, dukra Aušra, o kartais ir sūnus bei anūkas, kai turi laiko, man padeda sutvarkyti vaismedžius, želdynus ir tai, ką kadaise yra savo rankomis sodyboje sukūręs vyras. Gražu čia pavasarį, kai žydi obelys, gera ir vasarą, smagu ir ankstyvą rudenį, o šaltuoju metų laiku grįžtu į savo butą Šeškinėje".
Dailininkės kūrybai būdingas simbolizmas. Kiekvienas darbas yra daugiasluoksnis, su jame užkoduotais vaizdiniais, nuotaika ir simboliais. Teresės įkvėpimu tampa Lietuvos gamta, tautiečių gyvensena, krikščioniškoji ir pagoniškoji kultūros bei jų samplaika.
„Branginu kiekvieną akimirką, nes norisi dar daug ką pavaizduoti, savaip interpretuoti. Fantazijos turiu per akis, o jos man, beje, niekada nestigo. Esu gimusi Radviliškio rajono Navapolio kaime. Iš mažens vartydama knygas šalia teksto esančiose laisvose vietose vis kažką nupiešdavau. Susilaukdavau pagyrimų, - prisipažįsta vilnietė dailininkė. - Taip ir atsirado noras pasirinkti gyvenimo kelią susijusį su daile, nors tai įvyko ir ne iš karto. Sunkiai irklavau gyvenimo valtį".
Savo paveikslus Teresė vadina minčių bei išgyvenimų aidais, kurie gula ant popieriaus išreikšti simboliais, spalva ir forma. - poetiškų žodžių nestokoja menininkė. Per eilę metų dailininkė ištobulino jai vienai būdingą kūrybos braižą bei spalvines dermes. Beje, T.Bajorūnaitė - Lekienė ne tik tapo, bet ir rašo eiles.
