Mitologinis Jono Daniliausko kaimas

Labiausiai susikalbu su tais, kurie sako: aš iš kaimo. Kurie prisimena močiutę, žvanginančią kibirais, o paskui įpilančią pieno katei ir šuniui. Kurie šaukė karvę, arklį, net vištas vardais, prisimena suplūkto kiemo takelio vėsą po basomis kojomis, avilius tarp senų apsamanojusių obelų.

Tokius prisiminimus man sukelia Jono Daniliausko paveikslai, jų neskubi pasakojimo intonacija, pasikartojantys personažai ir siužetai. Jis pilnomis rieškučiomis semia prisiminimus iš savo gimtojo Dargužių kaimo, o jų vis nepritrūksta. Ir į jubiliejinį (60) dailininko vernisažą Vilniaus rotušėje atvažiavo delegacija iš Dargužių: su rugine duona ir “samane”, dūmu kvepiančiais lašinukais ir naminiu sūriu su kmynais.

Pasikalbėti susėdome dailininko dirbtuvėje Užupyje. Pastebiu nedidelę S.Kuzmos “Pietą” ir K.Jaroševaitės figūrėlę. Paveikslai, žinoma, iškeliavę į parodą.

- Ar daug jūsų darbų kabo namuose?

- Užtenka jų dirbtuvėje. Namuose visa siena nukabinėta draugų paveikslais. Anksčiau buvo tokia mada - keistis darbais. O savi... Neseniai parsivežiau visą kolekciją iš Šveicarijos. Pakeliui užsukau į sodybą. Išpakavau, sukabinau. Pritapo.

- Jūsų paveiksluose - vis ta pati mitologinė kaimo erdvė. Ne šiandieninio, su mūriukais ir garažais, o senojo. Šiaudiniai kluonų stogai, šulinių svirtys, bitininkas tarp avilių, pavargusios senos moterys, naminiai gyvulėliai ir paukščiai. Net varna - naminė, nors paveikslo siužetas anaiptol ne buitinis. Turbūt įstabiausia ir yra - tie du pasakojimo klodai: realistinis ir mitologinis. Kada ir kaip tai atėjo?

- Pirmas darbas buvo “Mūsų mėlyna karvutė”. Jis dabar parodoje. Iki šiol patinka. Niekam neparduodu. Tokia ūkanota pilka diena, pilkai mėlyna pablukusi erdvė, melsva karvutė - ir moteris, beveik žolių viršūnėmis einanti link jos. Lengva lesiruota tapyba. Nutapiau ir supratau, kad radau savo stilių, išeities tašką, nuo kurio jau gali eiti toliau.

- Neneigsite Šagalo įtakos?

- Ne. Bet vis tiek viską turi perleisti per save. Grįžti į savo šaknis - niekur nuo to nepabėgsi. Žinoma, jei klausaisi vidinio balso ir nori jį išgirsti. Vaikystė kaime, o vėliau ir visos vasaros - man svarbiausias atspirties taškas.

- Jūsų paveiksluose daug melancholijos, daug liūdnų vienišų moterų...

- Gal čia mamos prisiminimo atšvaitai. Anksti jos netekau. Ta netektis paveikė visą kūrybą.

- Ar tapote plenere?

- Niekada. Išeinu pasivaikščioti tik su fotoaparatu, popieriaus aplanku ir pieštuku. Užsipaišau motyvus, net spalvas pasižymiu. Patinka stebėti, kaip keičiasi kaimas metų laikais. Šiaudinis kluono stogas žiemą - apsnigtas, baltas, juoduoja tik sienų rąstai. O pavasarį, kai šalia pražysta kriaušė, jis jau juodas, lietaus nulytas. Vasarą - žalias, apsamanojęs. Kita vertus, tas pats kluonas gali slėpti ir kitas, mitologines potekstes: būti ne tik tamsus, bet ir grėsmingas. Arba šviesus, net švytintis...

- Visada viską atsimenate?

- Stengiuosi. O retkarčiais, kaip ir mano mokytojas Švažas, nutapęs paveikslą einu pasitikrinti, ar pagavau nuotaiką.

- Gimtajame kaime rodote savo paveikslus?

- O kaipgi. Neseniai per sekmines buvau pakabinęs. Atėjo ir suaugę, ir vaikai. Ypač džiaugėsi pastarieji: žiūrėkit - mūsų troba! Mūsų kluonas!

- Ar dar išlikusi tradicija pirkti paveikslą susidėjus - jubiliejui, vestuvėms, išleistuvėms?

- Taip. Bet manau, kad kūrinį geriausia pačiam išsirinkti. Nors ir sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bet kasdien matyti ne itin patinkantį darbą... Kartą į dirbtuvę užėjo pora iš universiteto. Kolektyvas profesoriui ruošėsi pirkti paveikslą. Tai jie ir užėjo patys išsirinkti. Sako, jei surinktos sumos neužteks, patys pridėsime.

- Šiandien jau galite gyventi iš kūrybos?

- Taip. Bet valstybės dėmesio menininkui nedaug. Pensininkas negali net honoraro gauti, nerizikuodamas prarasti vos ne visą savo pensiją. Draugo tėvukas parašė į žurnalą menotyrinį straipsnį ir gavo 100 litų honoraro. Tai jam tą mėnesį 70 procentų pensijos nubraukė - 600 litų! - kaip turinčiam “darbinių pajamų”. Štai iki ko prisigalvojo mūsų Seimo galvos!