Dailininkas Sigitas Staniūnas ir toliau lieka ištikimas savo aistrai - kurti ypatingą istorinę reikšmę turinčiose vietose. Šįsyk jis kartu su gitaristu Pauliumi Kilbausku vėl sugrįžo į Jaltą (Ukraina), kur visą mėnesį Livadijos rūmuose buvo eksponuojami menininko paveikslai.
Rūmai, įkvepiantys kurti
Ekspozicijos uždarymą vainikuos Sigito ir Pauliaus meninis projektas “Tolima - artima jūra”. Svarbiose istorinėse Lietuvos, Šveicarijos, Indonezijos, Jungtinių Valstijų ir kitų pasaulio šalių vietose kūręs S.Staniūnas kvietimą dalyvauti Lietuvių dienose Kryme laiko vienu sudėtingiausių ir svarbiausių išbandymų.
Praėjusiame amžiuje būtent čia įvyko pasaulio pasidalijimas. Iki šiol vienoje rūmų menių saugomos kėdės, ant kurių sėdėjo Jaltos konferencijos dalyviai - Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Franklinas Ruzveltas (Franklin Roosevelt) ir Josifas Stalinas.
Unikalius Livadijos rūmus, arba carų Romanovų vasaros rezidenciją, statė žymiausi Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos architektai. Europos karaliai ir kunigaikščiai į šią vietą siuntė geriausius savo sodininkus. Savo kūrybą rūmų menėse yra pristatę Ilja Repinas, Valentinas Serovas, čia lankėsi garsiausi to meto filosofai, o juos supančiuose parkuose įkvėpimo ieškojo vos už poros kilometrų gyvenęs Antonas Čechovas.
“Buvo siekiama, kad imperatoriaus Nikolajaus II palikuonys užaugtų supami harmonijos. Juk toks žmogus klysta mažiau, - šypteli dailininkas S.Staniūnas. - Vykstant į Livadiją mane domino tie patys aspektai, kurie kūryboje man svarbūs daugybę metų: kas ten vykdavo, kodėl, kokiose salėse? Juk ir istoriškai esame labai glaudžiai susiję. Kunigaikštis Vytautas savo apsaugą į Trakus parsivežė būtent iš ten. Kryme likusios vos kelios karaimų šeimos. Lietuvoje jų šiandien daugiau. Be to, Lietuva buvo priėjusi prie Juodosios jūros kranto, turėjo tam tikrų valstybingumo interesų”.
Trys gracijos ir meilės drugelis
S.Staniūnui buvo leista kurti buvusioje carų muzikinėje salėje, taip pat šimtamečio parko apjuostame centriniame rūmų kieme, kur jis, tęsdamas renesanso meistrų tradicijas, tapė svečių akivaizdoje. Jo potėpiams akompanavo čia pat kuriamos P.Kilbausko muzikinės kompozicijos.
“Santykio tarp muzikos ir tapybos ieškojome specifinėje erdvėje. Tik tie ieškojimai buvo paremti ne vadinamaisiais gatvės žaidimais, kurių po penkerių metų jau niekas nebeprisimins. Juk prabėgus šimtmečiams mes prisimename, ką kūrė Vydūnas, Adomas Varnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius. Bet vargiai gilinamės, kaip stipriai pasižymėjo mūsų politikai, - svarsto dailininkas. - Vykdami į Livadiją nesiekėme nieko įrodyti. Tik išreikšti pagarbą istorijai ir su ta vieta mus siejantiems dvasiniams saitams”.
S.Staniūnas įsitikinęs - tokių vietų kaip Livadijos rūmai pasaulyje nėra daug. Fantastiška stebėti, kaip vakarėjant rūmų sodo žiedai skleidžiasi vis naujais atspalviais. “Kai visi kalba apie krizę, turi pasirodyti paukščiai, kad žmogus pažiūrėtų truputį aukščiau, pakiltų virš kasdienybės, - įsitikinęs menininkas. - Todėl rūmuose nutapiau tris gracijas ir meilės drugelį”. Šie du Sigito paveikslai pasitinka svečius prie įėjimo į rūmus.
Tikrumo knyga
S.Staniūnas ir P.Kilbauskas tikisi, kad jų viešnagė Livadijoje turės tęsinį, kad sukaupti įspūdžiai ir įrašai virs neįprastu muzikos, dailės ir istorijos albumu. Sigitas jį vadina Tikrumo knyga.
“Tai turėtų būti meno leidinys, tik jame nebus pristatoma “socialinio meno apraiškų konceptų”, kurie vis labiau erzina žilagalves močiutes, nesuprantančias, ką tuo norima įrodyti. Kad laikas, kai visi mylėjo Rubensą, Gogeną ir gražų meną, jau baigėsi? Kad mums nebepatinka valsas ir gražūs šokiai? Kad reikia verstis per galvą, nes kažkas taip nori? Tokios vietos kaip Livadija padeda atsipeikėti, - šypteli dailininkas. - Esu įsitikinęs, kad tam tikrose vietose meistras, sugebantis suprasti kvapą, turintis intuiciją ir jaučiantis atsakomybę, gali sukurti unikalius savo kūrybos prašvytėjimus. Man taip beveik ir atsitiko. O tai, ką tapydamas girdėjau atliekant Paulių, buvo nuostabiausia muzika. Įdomiausia, kad iš Livadijos grįžome į kitą unikalią vietą - grafų Umiastovskių rūmus čia, Vilniuje. Tai ir pateisina projekto pavadinimą - “Tolima - artima jūra”.
Ne skandalai kuria kultūrą
Grįžę iš Ukrainos S.Staniūnas ir P.Kilbauskas pamažu pradės ruoštis kitai ne mažiau svarbiai kelionei. Laimėję Azijos meno konkursą rudenį jie išvyks į Taipėjų pristatyti lietuvių meno tolimajame Taivane.
Kai kas nors, klausydamas Sigito pasakojimų, pradeda aikčioti iš susižavėjimo, dailininkas šypteli: “Tai yra sunkus akmenų maišas, kurio kitas kolega gal ir nepakeltų. Tačiau kol daugybė menininkų vaikšto gatvėmis ir mėgina įrodinėti tiesas, kurios šiame sąmyšyje iš tikrųjų niekam neįdomios, aš tikiu, kad tikrumas, ta tapyba, kurią laidojo, bet taip ir nepalaidojo praėjusio dešimtmečio kritikai, spindės ir toliau. Įrodėme, kad ne skandalai ar projektų rėmimai kuria kultūrą, o patys menininkai. Lietuva turi labai stiprias meno mokyklas. Jos žydi. Parodėme, kad ir be perdėtai didelių resursų ar “otkutiūrinių” išlaidų galima įgyvendinti aukščiausio lygio meno projektą”.
Gyventi be kultūrinio svaigulio, net ir sunkiausiu metu, neįmanoma, įsitikinęs dailininkas. Todėl kažkas turi pakelti burę ir virpindamas ją vėjyje skleisti grožį. “Dar negirdėjau, kad kas nors sušokęs valsą, nuo kultūrinio svaigulio apsisukusia galva priimtų kokį grubų sprendimą. Dažniausiai seka padėka damai už nuostabų šokį. O po to jau sunku pasakyti ką nors blogo... - šypsosi menininkas. - Galima gyventi be kai kurių dalykų, bet be harmonijos ir prisilietimo prie dvasinio grožio - niekaip. Juk kiekvienas turime vidinį sodą. Tik kai kurie galvoja, kad tas sodas yra kažkur kitur - kompiuteryje, mašinoje, brangiuose daiktuose...”
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
