Voratinklių nuometas „bobų vasarai“

Gi būna taip, kad lauki kažko ateinant, dažnai nežinomo, tik svajojamo, geidžiamo. Taip man visada atrodė paskutinės rugsėjo dienos, kai tikrai atsisveikini su vasara, su didžiaisiais lauko darbais, o tau lieka gamta, paukščiai, mokslai ir balti vorių siūlai, lekiantys ore.

Rugsėjo gale šiandien jau beveik niekas nekasa bulvių... Jei iš viso jas kas nors dar savo namuose kasa arba tą yra padarę seniai, mėnesio pradžioje. Kažkada bulviakasis neskubėdavo, sakydavo, kad kuo ilgiau bulvės žemelėj paguli, tuo skanesnės, tuo gyvesnės.

Po daugelio metų lapkričio mėnesį Bavarijoje, Vokietijos pietuose stebėjau bulviakasį ir leidau sau nustebti, tačiau mano bičiulis Volfgangas to nesuprato - buvo gražus sausas ruduo, bulvės pailsėjo žemėje... Kas iš to, kad jos džius kur sandėlyje? Išeitų, kaime išminties ir proto visada buvo iki valios.

Bulviakasis kaime buvo šventė - kiekvienas gražus ir prasmingas darbas taip ir turėtų būti vadinamas...

Suvažiuodavom visi, ateidavo kaimynai, anksti rytą tėtės žagre išverstose vagose baltuodavo ir raudonuodavo bulvės - lyg žvaigždės juodoj Suvalkijos žemėj.

Po nakties šalta žemelė gėlė pirštus, bet tik iš pradžių. Kylanti saulė nešė šilumą, žiūrėk - vienas rūbas nusirengtas, antras... paraitotos rankovės. Dar liko tiek ir tiek vagų, dar bus nuarta likusios tarpuose vagos, skaičiuoja tėtė...

Įdienojus vežimai su bulvių maišais vis darda kamaron, tušti sugrįžta. Dar vaga, dar... ir staiga - gervės!

Visi sustoja, užverčia galvas, akimis ieško paukščių trikampio... štai, ten, rodo pirštu, nes gervės šaukia iš taip aukštai, kad beveik nematomos, tik taškeliais virtusios. Sakytum, mus pamačiusios, jos ima suktis ratus... atsisveikina, sako kažkas, ir mes suprantame šios akimirkos didingumą: tik pamanyk - paukščiai iš dangaus mus pamatė ir sako ,,sudiev".

Ir vėl palinkstam prie vagų. Gražus vidudienis artina pabaigtuves, joms bus kažkas nepaprasto - suvalkietiški cepelinai, o gal kugelis...

Svarbu, kad visa tai yra šventės dalis. Kaip ir balti voratinkliai, orui atšilus, plaukiantys paskui lengvą vėjelį.

Akimirka buvo tokia puiki, kad aš, paprastas kaimo paauglys, pagalvojau, kad būtų nuostabu ją išsaugoti...

Prabėgo beviek 60 metų, ir aš ją, tą rudens bulviakasio akimirką, jos nuotaiką prisimenu labai gyvai - sakytum, tai įvyko ką tik, gal vakar.

Tokio bulviakasio nebus, jis pasimetė istorijoje. Tačiau kitkas liko - ir gervės, ir oru lekiantys voratinkliai, nes jie - iš gamtos, iš amžinybės. Gervių rudeninė migracija kartojasi tūkstančius metų. Vorų skraidymas - dar senesnis.

Pasakiau ,,vorų skraidymas" ir tą padariau nesuklydęs. Jei pavyktų atsargiai nutverti lekiantį voratinklio siūlelį, jo gale rastume prikibusį mažą voriuką.

Tai nėra voriuko nuotykis, tai ne atsitiktinumas - taip vorai platina savo giminės plotus: kuo toliau nuskries mažas vorelis, tuo daugiau rasis vorų kitąmet. Tą sugalvojo ne jie patys, tą suprojektavo gamta.

Žvalgykimės aplink, džiaukimės rugsėjo pabaigos mums siunčiamais gamtos ženklais.

Jie labai paprasti, bet kokie svarbūs!