Vasaris, kaip ir turi būti...

Ir tai nebus jam būdingos pūgos ar staigios orų permainos, šviesos ir tamsos mainymasis. Vasaris gali būti kaip reta žiemiškas! Toks kaip šių metų sausis.

Nežinia, kokio vasario norėtume, koks jis mums labiau patiktų. Tiesą šnekant, nuo mūsų norų niekas nesikeičia, gamta gyvena pagal savo režimą.

O žiema... tokios jos tikrai nesitikėjome, ir nors buvo matomi ženklai, jog ji prasidės tik po naujųjų metų, bet visa kita... tas pats su vasariu - mes žinome, kaip jis turi atrodyti, kaip atrodydavo kažkada. Tačiau ar toks bus ir šiemet, dar nežinome.

O koks vasaris būna? Žinoma, jis daug šviesesnis, nes diena skuba ilgėti. Sniegas šviesos suteikia dar daugiau. Į bendrą darbų ratą įsitraukia saulė - net esant didesniam šalčiui, saulėkaitoje, užuovėjoje būna jau visai šilta. Todėl ima „plikti" stogai, į saulę atgręžtos pašlaitės.

Čia dieną tęžta sniegas ir nuo paviršių kapsi sniego tirpsmo vandens lašai. Vakarop jie lėtėja, pradeda auginti varveklius. Varvekliai - tikrojo vasario ženklas.

Vasarį ne veltui vadindavo pūgiumi - jo būdas nirtulingas, jam visai paprasta sukelti pūgas, visą šviežią sniegą nunešant į lomas, įdubas, upelių vagas ir, žinoma, suverčiant prie tvorų, ant kelių.

Tačiau... pūga, gimusi lyg iš niekur, gali beregint nurimti, liautis, mums palikdama dar vieną problemą: kasti, valyti kelius, takus. Ko gero, nė vienas kitas mėnuo nėra toks permaingas, pašėlusiu greičiu dangų užtraukiantis juodais ar tamsiai mėlynais debesimis, po to juos nustumiantis šalin ir per visą dangų nušvintantis saule.

Šis vasaris dar tikrai neatneš pavasario. Tai būdavo, kai jam nesibaigus atsiverdavo laukai ir sugrįždavo pirmieji svetur žiemoję paukščiai. Dabar to teks palaukti... o kol kas paukščiai ir kai kurie girios žvėrys laukia mūsų globos.

Tai - nebūtinai tik maistas. Žvėrims pakaks ramybės, jie savo namuose norėtų būti netrikdomi, nebaikštinami. Mums nėra ko brautis į gamtą, nereikia kirsti miškų tada, kai kitiems yra sunku!

Padorumas bendraujant su gamta yra ne mažesnė vertybė už maisto trupinį.

Kas kita paukščiams - kai kurioms rūšims reikia visko: ramybės, maisto, prieglaudos nakčiai. Jau nekalbame apie lesyklas - jos „dirba" nuo rudens, jų dėka išgyveno daug smulkių paukščių.

Tačiau kiek daug šiemet žuvo suopių - išsekę paukščiai skrido prie žmonių, tupėjo, laukė... kai kur rado pakabintos mėsos, ją lesė ir išliko. Kitur, nieko neradę, nutilo, užgeso...

Sunku gulbėms - net ir radusios atviro vandens plotelį, jos neturi lesalo - dugne esančių žolių. Tas pats antims, laukiams.

Ar žmonės supranta jų bėdą? O taip. Štai Kėdainiuose rajono administracijai padedant (aprūpinant grūdais) Danutė Simonavičienė pluša maitindama dešimtis gulbių ir šimtus ančių.

Sūduvoje pas Mindaugą Genevičių kas vakarą atskrenda šimtai ančių - nežinia, kaip būtų pavykę jas pamaitinti, jei ne ūkininkų pagalba. Radosi jautrių, gamtą mylinčių žmonių, kurie atvežė grūdų - tegul tik lesa, tegul gyvena...

Kol kas ši pagalba dar reikalinga. Jei jau leidome paukščiams patikėti mumis, tą darykime ir toliau.

Kai atsivers properšos, kai nupliks laukų plotai, paukščiai patys nuspręs, kaip jiems elgtis.