Ruduo klojėja savo kilimus

Tiesa, gal jūs nežinote ir nevartojate tokio žodžio - „klojėja". Jis - iš mūsų kalbos; tada, kai dar augino linus, taip vadinosi viena nurautų linų paruošimo stadija.

Taigi, kad nurautų linų spaliai, kietoji stiebo dalis, pradėtų irti, sustangrėtų ir būtų lengvai sulaužoma, linus tvarkingai eilėmis išskleisdavo lauke, leisdavo saulei kaitintis, lietui skalbti. Po to dar mirkydavo specialiose linmarkose, kaitindavo ant jaujos pečiaus. Atrodo, kad žmonių, tą dariusių ar bent tokius darbus prisimenančių, lieka vis mažiau...

Dabar ruduo jau paklojo savo dailųjį, daugiaraštį, daugiaspalvį kilimą. Kol buvo sausi orai, kol spigino saulė, jis buvo labai gražus. Trumpi lietūs jam taip pat nepakenkė. Tačiau jam pavojingi stipresni vėjo šuorai, nuplėšiantys lapus ir juos dar kartą paklojantys - šįkart jau nesugrąžinamai.

Dabar, iki pat Visų šventų ir Vėlinių dienų, džiaugsimės kiekviena saulėta diena. Saulė iki paskutinio potėpio išryškins spalvas, sudėlios nepakartojamą jų derinį.

O dabar - apie kitokius rudens kilimus. Ypač dailūs jie anksti ryte, kai žolė sidabruoja nuo šalnos. Nesvarbu, kiek laipsnių būtų žemės paviršiuje, tačiau tokia šarma - trumpalaikis reiškinys: jau baigiantis rytui visas grožis pradingsta, ledo kristalai ištirpsta.

Nebematome ir voratinklių, kurie šalnos būna apkarstomi daugybe ledo gabalėlių. Atrodo, kad tik tada galima suprasti, kiek rudens pievoje gyvena ir „dirba" vorų.

Prie rudens kilimų galima pridėti debesis, akies mirksniu besikeičiančias jų spalvas - nuo baltos iki juodos. O kur dar pro debesis nusidriekusi vaivorykštė, kur...

Ne tik grožiu gyvas ruduo. Jame - ir daug rūpesčių. Daug pasiruošimo žiemai. Tuo pačiu - ir labai mielos, nepadirbtos geros nuotaikos. Iš pradžių - apie ją.

Ar matėte: dažną šviesią saulėtą dieną suplazda drugiai - baltukai, spungės, admirolai. Dar skraido ir vapsvos, ir uodai, neretai suskamba žiogo giesmininko melodija. Ši rūšis dažnai išgyvena iki Visų šventųjų dienos.

O man patys mieliausi laumžirgiai, skėtės - jie yra tikri teigiamos energijos skraidintojai. Taigi, yra su kuo džiaugtis.

O dabar apie rūpesčius. Nors gamtos vaikai savo reikalų neskirsto į džiaugsmus ir rūpesčius, bet jų nepamiršta. Prisiminkite, ar spalio gale dar esate matę ežį? Ko gero, jų laikas praėjo, jie jau susirangė savo lizduose, slėptuvėse ir pradeda miegoti.. Visą rudenį, nuo vasaros galo ežiai gerai maitinosi, tapo beveik dvigubai sunkesni - viskas yra teisinga, tų riebalų prireiks žiemą.

Panašiai pasielgė miegapelės - jos taip pat jau taisosi snausti. Tik barsukai dar neskuba - lankosi soduose, rausia vejas, kramto ant žemės surastus obuolius. Jie stiprūs, dar suspės užmigti. Beje, taip daryti turėtų ir meškos. Bet kas ten žino, kur jos dabar...

Dauguma paukščių jau nutolo, tačiau rudeninė migracija dar neišseko. Gali būti,kad šiemet ją dar regėsime ir lapkritį - tiesa, ryškiausia ji pajūryje ir pamaryje, o ypač - Kuršių nerijoje.

Prie namų vis atskrenda zylės - pranešti mums, kad jau metas įrengti lesyklas ir pradėti paukščius lesinti. Kol kas tik po saujelę, kad jie žinotų, kur pagalbos ieškos tada, kai jos reikės labiausiai.

Nepamirškite - lesyklas įrengti reikia jau dabar!