Rudenėli, pasipurtyk!

Viską gydo laikas - štai, dar savaitė, kita, ir mes sugrįšime į tam metui tinkančius orus, matysime jam būdingus vaizdus. O spalvos bus tokios, kokios ir turi būti rudenį. Taigi, taip bus po mėnesio.

Dabar ir mes, ir gamta nenorime sutikti su kalendoriumi. Visi prognozuotojai, nusižiūrėję vienas nuo kito pasakoja, kad šis rugsėjis bus vėsesnis nei pernykštis. Iš kur ta jūsų išmonė, kur ėmėte tokias žinias?

Aš tikrai nenoriu ginčytis, gali būti, kad taip ir bus. Bet joks prietaisas negali pateikti tokios prognozės, ji - žmonių kūrybos žanras. Šiaip ar taip, atsakomybės našta taip spėliojant didelė, nes galima pramauti pro šalį. O ką sako gamta?

Šių metų vasara, antroji jos pusė pasuko gerokai kritulių, o esant dideliam drėgmės kiekiui, ilgai žaliavo (ir tebežaliuoja) daugelis augalų. Maža to, daug kur aktyvus vadinamas antrinis žydėjimas, kai sunykti turėję augalai vėl skleidžia žiedus. Iš jų nelaukiame sėklų ar vaisių, nežinome - ar tuose žieduose bitės randa nors kiek nektaro. Tačiau akims matyti tokį vaizdą yra malonu...

Kalendorinę vasarą išlydėjome smagia kaitra - kas norėjo, turėjo progos maudynėms, saulės vonioms ir ramybei savo tėviškės obels pavėsyje. Žinoma, pavėsyje veikiai tampa vėsu... Tą geriausiai iliustruoja vabzdžiai ir paukščiai, kurie pavėsiuose neužsibūna.

Kiekvienas šio meto vabzdžių rytas prasideda panašiai - nuo pabudimo, o tą padaryti padeda saulė. Štai todėl visi vabzdžiai iš po lapų, iš slėptuvių ropoja įsaulin, čia sustingsta ir laukia, kol saulė juos ,,pažadins". Šis pabudimas - ne iš miego, o iš fiziologinio, visą kūną ir jo gyvybines funkcijas apėmusio sąstingio. Kai galės skristi ir maitintis, visi jie taps aktyvūs, judrūs. O paukščiai?

Saulės šiluma svarbi visiems. Tačiau šiuo metu jos labiausiai laukia kregždės. Kol kas dalis šelmeninių ir langinių kregždžių dar turi lizdus ir augina jauniklius. Rytą, kol neskraido vabzdžiai, kregždės taip pat tupiasi ant laidų, o ypač vėsiomis dienomis - ant žemės, dirvos ar net asfalto, nes čia temperatūra keletu laispnių aukštesnė.

Panašiai rytą elgiasi paskutinės dar neišskridusios gegutės, regimai - gegužiukai. Laukdami šilumos, jie susigūžę valandų valandas tupi ant laido, atsikišusios šakos. Kai ant augalų ims judėti dideli plaukuoti verpikų vikšrai, gegužiukas bus jau pasiruošęs medžioklei. Žinia, jam jau metas išskristi, nes bet kokia dienos šiluma nereiškia vasaros - jau rudens metas.

Mūsų miškuose yra du svarbūs dalykai. Mums rūpi grybai, jų yra ir nė vienas lietuvis negali atsispirti jų vilionėms. Žinoma, kiekvienas išvažiavimas į gamtą tampa grybaraute.

Bet jeigu dalį laiko pasiliktume paprastam buvimui su gamta, su jos stebėjimu, grybų liktų ir pačiai gamtai... nes mums tiek daug jų tikrai nereikia!

Yra dar kai kas: giriose įsibėgėja tauriųjų elnių ruja! Tik per jos įkarštį nepaprastus šių žvėrių balsus bus galima išgirsti dieną, o šiaip giria nuo jų aidės visą rytą, vakarą ir net naktį... visą mėnesį.

Patikėkite, juos išgirsti tikrai verta!