1 nuotr.Tikrai, esame jau antroje sausio pusėje - jei žiūrėsime į kalendorių, galėsime galvoti, jog žiema įpusėjo ir mums liko visai nedaug laiko ja džiaugtis.
Dabar niekas negali pasakyti, ar toks žmonių sukurtos sistemos (kalendoriaus) laiko skaičiavimas gamtoje turi kokią nors prasmę.
Lietuvoje mes dar lauksime Pusiaužiemio (sausio 25 d.), kad barsukas mums praneštų, kaip ten bus su ta žiema.
Tačiau dabar - tik sausio vidurys, nors einame šviesos link, bet jos užgyvenome visai nedaug, tik 40 minučių. Kas tik nori, tą jau pastebi, o giedrą dieną, sako, šią šviesą mato visi.
Žinome, kad kažkada, dar ne taip seniai, sausio vidurys būdavo pats nuožmiausias - šaltas ir vėjuotas. Dabar ši kalendorinė atžyma nieko neužtikrina - nei žiemos, nei šviesos.
Dabar net iš sausio vidurio galima tikėtis atlydžių ir rudeniškai pilkų vaizdų. Tiesa, kai kur (ypač Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje) puraus sniego iškrito iki 60 centimetrų, todėl ištirpęs jis sukurs daug vandens.
Žiemos sniego ir ledo labiausiai reikia ne tik laukams, kuriuose dar vis stinga drėgmės - jos ypač trūksta pelkėms.
Teko matyti aukštapelkes (ypač Žuvinto), dar žiemai nesibaigus atsilaisvinusias nuo sniego - kažkodėl pelkėse daug intensyviau šildo saulė, aukšti kupstai labai efektyviai „gaudo" šilumą.
Labai įdomu pajausti tokį skirtumą: per sniegus kovo pradžioje atklampoti iki pelkės, o po to per ją keliauti lygiu ledu. Ko gero, tai vienintelis laikas metuose, kai aukštapelkę gali pereiti labai greitai.
Dabar to tikėtis kažin ar galima - juk pelkės jau keletą metų yra perdžiūvusios, jų vandens horizontai labai žemi.
Tiesa, jūs gal nežinote, kad daugelis arti pelkių gyvenačių žmonių žiemą, atitirpus pelkės sniegui, eidavo spanguoliauti?
Tai nepaprastas darbas - nubristi per sniegus iki pelkės, rinkti į ledą sušalusias raudonas uogas. Tokiu metu jos - pačios skaniausios, pačios tyriausios.
Prie didžiųjų ežerų visi laukė žuvies... to meto, kai galės jos pasigauti.
Primenu, kad poledinės žūklės, kokią žinome šiandien, paprasčiausiai nebuvo.
Dar esant plonam ledui, naktimis vyrai seklumose su žiburiu (degančiu smalingos pušies deglu) ieškodavo neršti plaukiančių vėgėlių. Tam būdavo specialus medinis kūjis ar kuoka, kuria trenkus į ledą, smūgio jėga apsvaigindavo žuvis - reikėdavo skubiai prakirsti ledą ir nutverti savo grobį.
Taigi, esame antroje sausio pusėje, bet ar pasiekėme žiemos vidurį - nežinia.
Neskubinkime laiko, palaukime ir viską pamatysime. Juk mes ir gamta laiko tam turime?
