Misija (ne)įmanoma - abrikosai, persikai ir nektarinai mūsų soduose?

Pavojingiausia - pavasarinės šalnos

Abrikosai Lietuvoje gali augti ir derėti iki 20 metų, persikai ir nektarinai retai kada išgyvena daugiau dešimties. Šiek tiek ilgiau gyvena iš kauliuko sėti, o ne skiepyti medeliai.

Trumpą jų amžių lemia ne tiek šaltos žiemos, kiek pavasariniai atlydžiai. Tradiciniai mūsų šalies vaismedžiai - obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos pavasarį atgyja iš lėto - „žino", kad mūsų pavasariai - nestabilūs, kad dar gali daugybę kartų ir atšalti, ir vėl atšilti. Tuo tarpu egzotiniai vaismedžiai vos truputį atšilus, puola leisti lapus bei žiedus ir itin lengvai nušąla - pavojingiausi jiems ne sausis ar vasaris, o būtent pavasario mėnesiai - kovas ir balandis. „Kai kurios abrikosų, persikų ir nektarinų veislės nesunkiai atlaiko -30 °C žiemą, tačiau neišgyvena permainingo pavasario", - konstatavo žinovas.

Mėgsta saulę, bijo vėjo

Šalčiausiose šalies vietovėse, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje, jų sodinti net neverta - jei medžiai ir išgyvens, ilgai naudos neduos. Tuo tarpu kai kuriuose šalies regionuose, tarkime, arčiau jūros, kur klimatas - švelnesnis, parinkus tinkamas veisles, derliumi bus galima pasidžiaugti.

Sodinant egzotiškiems kaulavaisiams reikia parinkti saulėtą, nuo vėjo apsaugotą vietą - galbūt prie pastato, tvoros, netoli brandžių medžių. Be išlygų pati palankiausia - pietinė sklypo pusė. Šiems medžiams itin kenkia vėjas - jam esant medžiai ne tik gana sunkiai auga ir dera, bet ir iškyla pavojus, jog gali nulūžti, ypač dėl gausaus derliaus.

Dirva - lengva, puri, laidi vandeniui - priesmėlis ar priemolis. Kaulavaisiai ypač nemėgsta užsistovėjusio vandens, taip pat medžiai neaugs, jei gruntinis vanduo yra aukštai. „Kai kas mano, jog tokiose sklypo vietose galima sodinti žemaūgius medžius, tačiau tai nepatinka ir jiems", - paaiškino specialistas. Aukštas gruntinis vanduo - dažna problema, ir ją išspręsti sunku. Galima daryti drenažą, tačiau tai brangiai kainuoja. Kitas variantas - augalus sodinti nekasant duobės, o statant ant žemės ir formuojant kaupą.

Azoto trąšos gali nudeginti šaknis

Renkantis sodinuką pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į stiprų šaknyną - gerai, kai medelis turi keletą didelių vedančių šaknų ir kuo daugiau smulkių siurbiamųjų šaknelių. Jei pagrindinės šaknys labai ilgos, jas transportuojant ar sodinant galima patrumpinti. Kirpimo vietoje greitai priaugs daugybė smulkių šaknelių. Turėtų būti gerai suformuotas vainikas - iš kamieno į skirtingas puses eiti keletas šakelių.

Sodinant kasama apvali duobė, į kurią, jei dirva smėlinga, reikėtų pridėti molio, o jei molėta - smėlio, taip pat dedama kompostinės žemės, juodžemio, viskas permaišoma. „Jei dirva - kokybiška, galima ir nieko nedėti, tačiau, tiesą sakant, tokia Lietuvoje nepasitaiko dažnai", - kalbėjo K.Malinauskas. Su kompostine žeme nereikėtų persistengti - jos gaminamame mišinyje neturėtų būti daugiau kaip trečdalis. Nors kai kurie sodininkai įpratę taip daryti, žinovas nerekomenduoja į duobę dėti mineralinių trąšų. „Jei labai jau norisi, galima įberti kalio, fosforo trąšų žiupsnelį, tačiau jokiu būdu ne azoto - jis gali nudeginti šaknis", - įspėjo jis.

Genėjimas palengvina medžiui naštą

Na ir žinoma, svarbu reguliarus genėjimas. Abrikosai, persikai, nektarinai genimi taip, kaip ir kiti kaulavaisiai, pavyzdžiui, slyvos. Vaisius kaulavaisiai krauna ant antramečių šakelių - t. y. šakelės, kurios šiemet užaugs, kitais metais jau duos vaisių. Šakelių produktyvumas - 3-4 metai. Šakelių auga daug, ypač augūs yra persikai ir nektarinai. Kad vainikas nebūtų per tankus, būtina retinti jo vidų. „Daug kam genėti gaila, tačiau taip iš tikrųjų palengviname medžiui naštą", - užtikrino augalų asas. Genėti geriausia vėlyvą pavasarį arba tuoj pat nurinkus vaisius, tam reikėtų pasirinkti saulėtą, sausą dieną, nes drėgną dieną yra rizika užkrėsti medžius grybiniais susirgimais.

Pasak K.Malinausko, idealu praretinti ir užsimezgusius vaisius, tuomet likusieji bus didesni ir saldesni, o medis nebus taip varginamas.

Ligų plitimą stabdo kamienų balinimas

Deja, bet egzotiniai kaulavaisiai yra gana neatsparūs ligoms. Abrikosus, persikus itin puola tafrinozė. Ši liga labai pavojinga, nes pakerta visą medį - nukrenta lapai, žiedai, užsimezgę vaisiai, ligai stipriai išsiplėtus, naikinamas ir kamienas, atėjus žiemai medelis lengvai nušąla. Abrikosams taip pat labai pavojinga kaulavaisių moniliozė. Ji medelius puola jiems žydint - lapai ir žiedynai patamsėja ir nudžiūsta, tačiau lieka kaboti ant šakelių, medis atrodo tarsi apdegęs. Jei abrikosai spėja sunokinti vaisius, juos iškart apima puvinys. Abrikosai ir persikai taip pat labai neatsparūs citosporozei - jai įsimetus iškilnojama kamieno ir šakų žievė, o ligai stipriai išplitus medis tiesiog nudžiūsta. Abrikosus, persikus, nektarinus puola ir kaulavaisių vėžys. Pavasarį ir rudenį medžius reikėtų purkšti vario preparatais. Grybinių ligų plitimą taip pat stabdo kamienų balinimas.

K. Malinauskas siūlo rinktis šias Lietuvoje išbandytas veisles:

Abrikosai

„Šiaurės triumfas" - vaisiai pradeda nokti liepos pabaigoje. Vaisiai - stambūs (50-70 g), oranžiniai, saulės pusėje - rausvi su taškeliais. Veislė dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Atspari šalčiui ir ligoms, vienas geriausių pasirinkimų auginti mūsų klimato sąlygomis.

„Goldrich" - vaisiai sunoksta liepos pabaigoje. Vaisiai - dideli (60-90 g, pavieniai - net iki 150 g), oranžiniai, su nežymiu raudoniu, šiek tiek suplokštėję iš šonų, labai saldūs. Derlinga savidulkė veislė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.

„Harcot" - vaisiai - nedideli arba vidutinio dydžio (35-50 g), oranžiniai su ryškiu raudoniu. Veislė - derlinga, iš dalies savidulkė. Šiek tiek jautresnė pavasarinėms šalnoms, nei pirmos dvi aprašytos veislės.

Persikai

„Reliance" - dera rugpjūčio antroje pusėje. Vaisiai - vidutinio dydžio (80-130 g), rausvai geltoni, ryškiai geltonu vidumi. Savidulkė veislė. Puikiai atlaiko atšiaurų klimatą. Populiari veislė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

„Maira" - dera liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Vaisiai - vidutinio dydžio (apie 100 g), šviesiai rausvos spalvos, itin sultingi. Dera labai gausiai, savidulkė, viena atspariausių šalčiui ir ligoms persikų veislių.

„Sočnyj" - dera rugpjūčio pradžioje. Vaisiai - stambūs (120-150 g), raudoni, su pūkeliu, minkštimas - geltonas. Pradeda derėti labai anksti, dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.

Nektarinai

„Harco" - vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje-antroje pusėje. Vaisiai - vidutinio stambumo (100-120 g), geltoni su violetinio atspalvio raudonais šonais, minkštimas - šviesiai geltonas, sultingas, desertinio skonio. Veislė - savidulkė, pasižymi gausiu derliumi, atsparumu šalčiui ir ligoms, tikrai puikus variantas auginti mūsų sąlygomis.

Įsigyti įvairių augalų ir daugiau sužinoti apie jų priežiūrą sodo ir daržo entuziastus kviečia pavasarį rengiama Didžioji sodinukų mugė, kuri vyks balandžio 11 d. prie Šiaulių „Akropolio", balandžio 18 d. - prie Klaipėdos „Akropolio" ir balandžio 26 d. - prie Vilniaus „Akropolio".