1 nuotr.Aš prisimenu savo mamą: kiaušinius ji virdavo be jokio laikrodžio ir jie visada būdavo tokie, kokių šeimos pusryčiams reikėjo - skysti arba kieti. Ko gero, tą patį ir taip pat darė daugelis senesniosios kartos šeimininkių, kurios nebūtų supratę, jei kas pasiūlytų laikrodį ar laikmatį: kam to reikia, juk čia taip paprasta...
Šiandien prisiminiau savo vaikystės tikrovę ne šiaip, nes atėjo laikas spręsti - ruduo jau subrendo ar dar ne? Nėra tokio prietaiso, tokios tvarkos, kuri pasakytų, pritartų bet kuriai mūsų išvadai. Vadinasi, atsakymo ieškoti reikės patiems.
Koks jis gali būti? Kaip jį surasti?
Prieš trejetą savaičių manėme, kad ruduo pamiršo savo teises ir darbus, kad tikrojo jo galime nesulaukti. Tam turėjome labai svarių argumentų: buvo dar saulėta, šilta, o medžiai stovėjo žali. Labai žali, visai nepanašūs į tuos, kokius matom rudenį. Gal mes, taip galvodami, buvome neteisūs? Ne, mes tik sau per daug leidome. Nesistebėkite, žmonių pasaulyje tai įprasta. Kur mūsų klaida?
Mes kliovėmės paprastomis patirtimis, apie rudens kokybę ir amžių sprendėme iš pavienių savo žinomų požymių. Taigi, mus suklaidino ir šiluma, ir žali lapai. Tačiau turėjome žiūrėti į nakties rasas, į dienos ilgį, žolinius augalus, migruojančius paukščius ir ypač - į vabzdžius. Būtent jie yra geriausi rodikliai.
Atrodo, kad net ir be kalendoriaus, be kitų mums žinomų priemonių turime teisę sakyti, kad ruduo jau subrendo.
Kiekvienam mūsų šią tiesą turėtų priminti visa, ką regime: raudoni ir geltoni lapai, nuplikusios, lapus jau nupurčiusios šakos, net ir šiltesnę dieną neskraidantys drugiai, darželyje žydėti baigę daugelis gėlių. Dar - keliaujantys paukščiai, miegoti nuėję ežiai, pilkai rudi žieminiai stirnų ir elnių kailiai. Kas norite, galite vardinti ir vardinti...
Rudens branda nėra kokia nors baigiamoji stadija. Tiesiog, tai vienas gamtos metų tarpsnis, laikas, kurio gamtai reikia atlikti svarbius darbus. Brandusis ruduo (ir vėl prisiminkite kiaušinių virimą) neturi nustatytos trukmės.
Kada nors lapkritį jis palengva keisis, savo teises ir visą įdirbį perleisdamas vėlyvajam rudeniui. Iki to - nemažai laiko, nes tą spręs ne temperatūros, o dienos ilgis, nuplėšti medžių lapai.
Kaskart, išlydėdamas kregždes (kaip ir visus toli skrendančius sparnuočius), aš liūdžiu - žinau, kad joms nėra sunkus tolimas kelias, pakeliui nutinkantys gamtos išbandymai.
Negaliu įsivaizduoti, kaip joms išgyventi iki balandžio, kai visi tik ir laukia „maisto" - pigaus, į kurį nieko nereikėjo investuoti, jo auginti, rūpintis. Taip taip, ir kregždutės medžiojamos!
Jau laikas lesyklai. Mūsų lesyklose saulėgrąžos ištirpsta greitai, nes pulkas karklažvirblių, vienas kitas naminis žvirblis ir zylės jas išnešioja, lukštena. Mieste kito lesalo paukščiams nėra. O jūsų lesyklose - ar jau lankosi paukščiai?
Jei lesinti nepradėsite dabar, lesykla gali netapti traukos objektu ir tada, kai atvės, pašals, pasnigs - paukščiai skris ten, kur jų laukė gerokai anksčiau, prie ko jie priprato.
Tą žinoti būtina!
