1 nuotr.Lapkričio vidurys, tik mėnuo lieka iki trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų meto, mėnuo su trupučiu - iki Kalėdų.
Šis ruduo mums dar nepabodo, jis nerodo jokių žiemiškų ženklų, todėl galima tikėtis dar pabūti gražiame laike, tikrajame rudenyje.
Iš lapkričio negalima laukti šviesos, jis negali būti pernelyg švelnus. Išeitų - kol kas viskas vyksta pagal gamtos planą. Ar taip šį rudenį supranta ir į jį tinkamai reaguoja gamtos vaikai?
Ko gero, jiems nereikia nieko išrasti bei išgalvoti, nes jie nuolankiai pripažįsta rūšiai skiriamą režimą. O jis visada yra toks, kad būtų tinkamai pasiruošta žiemai.
Štai žvėrys pakeitė kailius, paukščiai po plunksnomis priaugino pūkų, kai kas užmigo iki pavasario, kai kieno liko tik palikuonys - kiaušinėliai, lervos ar lėliukės.
Tai, ką dažnai vadiname išlikimu ar kova už būvį, gamtoje neskamba taip tragiškai. Iš tikro, jokios kovos ten nėra, dažnai tikslui pasiekti nereikia ypatingų pastangų - reikia tik gyventi pagal tradicinį rūšies režimą.
Palauk, palauk, pasakys bet kas - o kaip su klimato kaita?
Augalai, gyvūnai, grybai priima visas gamtos sąlygas. Juk ir seniau, kol apie klimato kaitą dar nekalbėjome, buvo visko - labai šaltų ir švelnių besniegių žiemų, sausringų ir lietingų vasarų, visa žudančių šalnų. Po kiekvieno išbandymo populiacija pakildavo, per metus - kitus ar per keletą gyvūnų kartų vėl sugrįždavo į savo senąjį lygį.
Dabar visi turi skubiai prisitaikyti ir, atrodo, jiems tai išeina. Tačiau yra kur kas didesnė grėsmė - sugrįžimas į tradicinį mūsų klimatą, ypač į šaltas žiemas.
Visi suprantame - jeigu staiga rastųsi tikrai „lietuviška" žiema ir temperatūros nukristų iki 25-30 laipsnių, pasekmės būtų sunkios.
Tokios žiemos nelaukiame. Bet mūsų galimybės ir gebėjimas prognozuoti to neleidžia - net mokslininkams sunku apibendrinti visą gamtos patirtį. Kas to nedaro specialiai, kieno stebėjimo laukas ribojasi savo kiemo plotu, to negali net įsivaizduoti.
Šį rudenį skelbiau informacijas ir straipsnius apie giles maistui naudojančius kėkštus, vėliau - apie peles ir pelėnus. Iš tikro - situacija sudėtinga, daug kur ąžuolai nušalo žydėjimo metu ir gilių visai neišaugino.
Paklausiau savo kolegų Švenčionyse, Ignalinoje, Zarasuose, Šalčininkuose, Joniškio krašte - gilių ten nėra visiškai. Beveik jų nėra ir Žuvinto biosferos rezervate. Tik Ventės rago apylinkėse šiek tiek buvo rudens pradžioje.
Tačiau radosi komentuotojų, išdrįsusių mane pavadinti neišmanėliu, nes, atseit, jų kieme miesto viduryje gilės krito ant jų automobilių.
Bet kur čia gamta? Ar buvo stebima miškuose, bent 50 kilometrų nuo didmiesčio, kur įtakos nedaro miesto mikroklimatas, kur dieną pastatų sienų spinduliuotos šilumos per naktį neįveikia šalnos?
Pagaliau lesyklon susirinko didelis pulkas paukščių. Gali būti, kad daugelis jų čia ir žiemos. Dabar regimai daugiau didžiųjų zylių - prie vienos lesyklos, esančios tarp miesto daugiabučių, laikosi apie 15 paukščių.
Pernai nuo rudens iki pavasario lesyklų nelankė žaliukės, šiemet jos jau čia. Labai svarbią žinią pranešė naminiai žvirbliai - gausiam karklažvirblių būry (iki 30 vnt.) šį rudenį jų šešetas, o pernai buvo tik vienintelė pora.
O kas lankosi jūsų lesyklose?
