Elnio devyniaragio belaukiant

Šis žinojimas yra pagrindas džiaugsmui, sekmadienį - Elnio devyniaragio šventė arba žiemos saulėgrįža.

Tą dieną, sako, elnias ant ragų atneša Saulę, prasideda naujas kelias į šviesos viršūnę. Taip bus, o dabar - tylu: gamtos metų ratas stovi, nesisuka ir negirgžda, mes daugiau galvojame apie niūrią tamsą ir esame pamiršę ir šviesą, ir Saulę.

Įdomus toks metų „tarpuvaldis". Net ir žinodami, kad šviesa tuoj gims, mes to negalime pajausti ir sau susikurti geresnę nuotaiką. Prie to turėsime pratintis, kaip pripratome prie tamsos. O tai darome labai palengva, kartu su ilgėjančia diena...

Tuoj prasidės prieškalėdinė savaitė - į namus keliaus eglutė, dieną kitą ji ilsėsis nepuošta. O puošimas ne šiaip darbelis - tai kiekvienos šeimos tradicija: juk kiekvienas žaisliukas ką nors reiškia, turi savo istoriją.

Sakykim, kad vaikams turėtų būti įdomu žinoti, kad štai tą visai neblizgantį kankorėžį ant eglelės kabindavo jų senelis, kai pats buvo vaikas, o štai šį namelį - tėtė ar mama.

Mano namuose visada būdavo kabinamas pailgas kankorėžis be apačios. Ji buvo užkimšta baltos vatos gniužulu. Kodėl žaisliukas buvo toks? Pasirodo, būdamas visai mažas, aš nukandau jo sniegelį, nes žaisliuką sumaišiau su žvilgančiu popierėliu „aprengtu" saldainiu.

Iš girios atvažiavusi eglutė kvepia mišku - jei ji nukirsta, būtina ją įmerkti į vandenį, kad spygliai laikytųsi kuo ilgiau. Kadangi kambariuose oras yra sausas, pritinka eglutę apipurkšti vandeniu - taip ji išliks žvilganti.

Dažnai į namus atnešama gyva, vazone pasodinta eglutė ar kėnis. Perkant tokius medelius reikėtų žiūrėti, kad tai nebūtų apgavystė, kad medelis į vazoną nebūtų sukištas ką tik. Tokia eglutė mažai skiriasi nuo nukirstos. Beje, žinau ne vieną atvejį, kai nusipirkę „gyvą" eglutę, žmonės rasdavo į vazono žemę įsmeigtą nukirstą medelio kotą.

Būtina prisiminti ir retkarčiais žvėrims „puošiamą" miške augančią eglutę. Taip būna, kai žmonių grupė, šeima sugalvoja padaryti „dovaną" girios žvėreliams, ir eglutės šakas nukarsto batono riekėmis, priraišioja obuolių, prismaigsto mandarinų, o apačioje palieka morkų ir kopūstų. Ar tai patinka miško žvėrims, ar ką nors tai pradžiugina?

Ko gero, tai yra pats kvailiausias miško šiukšlinimo, vandalizmo pavyzdys! Visų pirma, tokių „vaišių" girioje niekas neliečia, visi iki valios turi natūralaus maisto.

Esant šiltiems orams, toks „maistas" beregint pūva, genda ir virsta tikra gamtos tarša. Tokiems eglučių puošėjams reikėtų apsilankyti miške po naujų metų ir visas šias puvenas surinkti į maišus.

Jau rudens viduryje ryškėjo tradicinis žiemos režimas: lapkričio gale pabarstyti greitai ištirpstančio sniegelio, po to laikyti rudeniškus orus ir vaizdus, o apie Kalėdas (dar nežinia - prieš jas ar po jų), pasukti šiek tiek sniego.

Kas bus vėliau, jau kitąmet, dar nežinia. Tačiau šiemet ilgos ir labai vientisos, „tvarkingos" žiemos tikėtis neverta. Ji turėtų būti permaininga, su pasnaigenimu ir sniego tirpsmu. Nežinia, ar turėsime ledo.

Kitos žiemos mes negausime - kokia bus, ta ir tenkinsimės. Tegul tik ji ateina.