„Neįtikėtina! Liesutė aktorė kemša „Big Mac" vietos „Makdonalde!", „Opa! Botokso injekcijos baigėsi košmaru", „Išskirtiniai kadrai iš karališkosios šventės vaiko gimimo proga". Tai tik vienas kitas antraščių pavyzdys iš milžiniško gandų apie įžymybes, skandalų ir užkulisinių istorijų pasaulio, kurias spausdina bulvariniai leidiniai, dažniausiai - su nuotraukomis, padarytomis nepavargstančių fotografų, vadinamų „paparacais".
Persekiotojai, chuliganai, medžiotojai, įstatymų pažeidinėtojai - tai tik keletas paparacams taikomų epitetų.
Daugelis žino, kad žodis „paparacas", kuriuo šiandien vadiname įkyrius, dėl skandalingo kadro viskam pasiruošusius fotografus, atėjo iš kino.
Tai - bendriniu žodžiu tapusi vieno ryškiausių F.Felinio filmo „Saldus gyvenimas" herojų, fotografo Paparaco, pavardė. Kaip prisiminė „Saldaus gyvenimo" scenaristas Enijus Flajanas (Ennio Flaiano), šį vardą jie su F.Feliniu atsitiktinai aptiko Dž.Gisingo (J.Gissing) romane „Prie Jonijos jūros" ir iškart suprato, kad jis labai tinka jų herojui.
„Paparacas, - sakė F.Felinis interviu „Time", - man primena zvimbiantį įkyrų, aplinkui besisukantį ir geliantį vabzdį". Filmui pasirodžius Italijos kino ekranuose „paparacai" tapo įkyrių, garsenybes persekiojančių fotografų sinonimu.
Išties, „paparacai" (paparazzi) net skamba panašiai kaip itališkas žodis smėlinėms musėms apibūdinti - „papatači" (pappataci). Paparacai taip dažnai ir vertinami - kaip įkyrūs kenkėjai, parazituojantys ant populiariosios kultūros kūno.
Tačiau paparcų ir kino, ypač XX a. 6-7-ojo deš. Italijoje, santykių istorija yra gerokai sudėtingesnė. Jie - tokia pati neatskiriama šios ekosistemos dalis, kaip ir garsiausi tos epochos italų režisieriai ir į Romą iš viso pasaulio suplaukdavusios kino žvaigždės. Sukurti Paparacą F.Felinį įkvėpė pažintis su italų fotografu Tacijumi Sekjaroliu (Tazio Secchiaroli), agentūros „Roma Press Photo" įkūrėju.
1960 m. ekranuose pasirodęs filmas apie 7-ojo deš. elito gyvenimą „Saldus gyvenimas" suteikė vardą ne tik garsenybių fotografams; F.Felinio filmo pavadinimas pradėjo asocijuotis su visu Italijos istorijos dešimtmečiu, įsiterpusiu tarp skurdžių pokario metų ir kruvino 8-ojo dešimtmečio.
Jau B.Musolinio laikais įkurta „Cinecitta", didžiausia Europoje kino studija, tapo puikia alternatyva Holivudui; prodiuseriams ypač patikdavo pigi italų darbo jėga. 6-me deš. filmuotis į Romą traukė užsienio kino žvaigždės, jos gatvėse būdavo galima sutikti Odrę Hebern (Audrey Hepburn) arba Elizabetą Teilor (Elizabeth Taylor).
Amžinasis miestas vėl tapo pasaulio centru, o Romos fotografai, iki tol už menkus pinigus fotografuodavę turistus prie Trevio fontano, rado naujos veiklos: laikraščiai už išskirtines įžymybių nuotraukas mokėjo gerokai daugiau.
Būtent gatvės fotografų istorijos (tada jie buvo vadinami „skatini" - spragsėtojai, pagal fotoaparato garsą) įkvėpė garsųjį F.Felinio filmą: režisierius juos vaišindavo gėrimais, o jie su malonumu pasakodavo apie beprotiškiausius savo karjeros atvejus.
„Aš daug vakarų praleidau šnekučiuodamasis su Tacijumi Sekjaroliu ir kitais Veneto gatvės fotografais, sužinojau daug jų profesijos paslapčių, - pasakojo F.Felinis. - Kaip jie sekdavo savo „auką", kaip žaisdavo su ja, kaip pritaikydavo nuotraukas prie įvairių laikraščių užsakymų. Jie pasakojo komiškas istorijas apie daugybę valandų trunkančias pasalas, išradingus pabėgimo planus ir dramatiškas gaudynes".
Vienas iš pagrindinių „skatini", Tacijus Sekjarolis yra vadinamas pagrindiniu Paparaco prototipu. T.Sekjarolis ir jo kolegos be paliovos persekiodavo žvaigždes, kad padarytų kuo pikantiškesnių ir, pagal galimybes, kompromituojančių nuotraukų.
T.Sekjarolis buvo atkakliausiais ir, pasak jo redaktorių, jo profesiniai bandymai dažnai būdavo vadinami neskoningais užsipuolimais. Kartą jis nufotografavo Egipto karalių Faruką, geriantį kavą su dviem nepažįstamomis moterimis, nors nė viena iš jų nebuvo jo žmona.
Karalius sudaužė jo fotoaparatą, o šią pasipiktinimą keliančią akimirką įamžino kiti paparacai. F.Felinis susipažino su T.Sekjaroliu, kai dėl būsimo filmo domėjosi bulvarine žurnalistika. Įkvėptas įkyrių fotografų minios, F.Felinis sukūrė savo herojų Paparacą.
Kalbama, kad F.Felinis šį vaidmenį siūlė jam pačiam, tačiau T.Sekjarolis atsisakė - jis daug komfortiškiau jautėsi kitoje objektyvo pusėje ir su malonumu konsultavo aktorius filmavimo aikštelėje, rodydamas, kaip dirba tikri fotografai.
Kai kurie svarbūs „Saldaus gyvenimo" epizodai - tikra pagarbos duoklė skandalingiems T.Sekjarolio reportažams.
Ryškiausias iš jų - striptizo scena, nusižiūrėta nuo T.Sekjarolio. Šis skandalas nuskambėjo toli už Italijos ribų: paparaco nuotraukos iš uždaro vakarėlio Romos restorane pasklido po visą pasaulį.
Per vakarėlį italų publikai tuomet nežinoma šokėja iš Turkijos Aiša Nana, atvykusi į Romą su viltimi išgarsėti kine, svečiams atliko tikrą striptizą (vėliau ji tvirtino, kad jai buvo kažko įmaišyta į šampaną).
T.Sekjarolis buvo ne vienintelis fotografas, tą vakarą buvęs restorane, bet tik jis susiprotėjo įamžinti visą sceną iš aukštai, taip, kad kadre atsidūrė ne tik pusnuogė šokėja, bet ir ją stebinti elitinė publika.
„Saldaus gyvenimo" scenaristas Enijus Flajanas pasakojo, kad pirmojoje filmo versijoje F.Felinis norėjo šokėją padaryti pagrindine filmo heroje, bet vėliau nusprendė pasaulį parodyti pašalinio žmogaus - žurnalisto akimis.
Garsioji Anitos Ekberg maudynių fontane scena buvo nusižiūrėta nuo kito paparaco, Pjerluidžio Praturlono (Pierluigi Praturlon). Nors jis gyvenimui užsidirbdavo skandalingomis garsenybių nuotraukomis, su daugeliu jų palaikė draugiškus santykius.
Kartą vakare veždamas iš šokių A.Ekberg, P.Praturlonas jos prašomas sustabdė automobilį prie fontano: aktorė susižeidė koją ir norėjo praplauti žaizdą.
Gana greitai tai virto viešu performansu - Anita šoko vandenyje sužavėtų praeivių akivaizdoje ir, aišku, viską filmuojant Pjerluidžiui. Įdomu, kad kuriant „Saldų gyvemimą" situacija pasikartojo praktiškai šimtu procentų - ne tik švedų aktorė vaidino save, bet ir šalia fontano stovėjo P.Praturlonas su fotoaparatu, tik šįkart jo statusas buvo jau kitas - F.Felinis pakvietė jį oficialaus fotografo filmavimo aikštelėje vaidmeniui.
Beje, paparacų įtaka italų kinui neapsiribojo keletu istorijų, kurias jie gurkšnodami vyną papasakojo F.Feliniui. Skandalai ir muštynės su žvaigždėmis, dėl kurių fotografai dažniausiai patekdavo į laikraščių puslapius, kūrė pelningą pagrindinių kino industrijos priešininkų įvaizdį, nors iš tiesų jie buvo kuo puikiausiai į ją integruoti.
Pokario kino žvaigždės pirmosios suvokė: tai, ką jos veikia kitoje ekrano pusėje, yra ne mažiau svarbu kaip vaidmenys kine. Aiški riba, 4-me deš. skyrusi jų asmeninį gyvenimą ir meną, praktiškai dingo. Bet kur pasirodydamos viešai jos atlikdavo vaidmenį - vaidindavo save.
Dauguma paparacų nuotraukų būdavo padaromos Veneto gatvėje, pagrindinėje Romos pramoginėje arterijoje, kurioje žvaigždės praleisdavo didžiąją dalį laisvalaikio.
Fotografai turėdavo informatorių visame mieste, bet pagrindinis sensacijų šaltinis visada būdavo pačios įžymybės, jų agentai ir kino studijų direktoriai, puikiai suprantantys, kad skandalinga nuotrauka laikraštyje taps puikiu priedu prie brangiai kainuojančios naujo filmo reklamos kampanijos.
Žinoma, neapsieidavo ir be realių konfliktų. Ryškiausias konfliktiškesnio fotografavimo pavyzdys yra Rinas Barilaris (Rino Barillari).
Per ilgiau kaip 60 metų trukusią karjerą jis 165 kartus pateko į ligoninę, 12 kartų jam buvo sulaužyti šonkauliai, buvo sudaužyti jo 78 fotoaparatai ir 40 blyksčių. Išgarsėjo R.Barilaris būdamas labai jaunas - 1963 m. apie 17-metį vaikinuką sužinojo visa Italija.
R.Barilaris patykojo „Oskaro" nominantą Piterį O‘Tulą (Peter O‘Toole), išeinantį iš naktinio klubo su aktore Barbara Styl (Barbara Steele). Įpykęs aktorius (jis buvo vedęs) nutarė sunaikinti įkalčius ir paparaco fotoaparatą sudaužė į jo paties galvą.
Tačiau pasekmės buvo visiškai priešingos - dėl muštynių apie skandalą sužinojo visi, o P.O‘Tului prisiėjo sumokėti R.Barilariui to meto masteliais milžinišką milijono lirų kompensaciją.
Atrodytų, apie kokį abipusiškai naudingą bendradarbiavimą po to galima kalbėti? Tačiau jau po metų P.O‘Tulas su malonumu pozavo R.Barilariui: nuotraukoje aktorius nutveria restorano savininką, tarsi užsimojęs jam smogti.
Abu juokiasi: pasinaudodami dėl incidento su paparacu įgyta reputacija jie vaidina komišką scenelę - temperamentingas aktorius muša verslininką, nes sąskaita už vakarienę jam pasirodė pernelyg didelė. |
Daugelis pirmųjų paparacų, pradėjusių karjerą 6-me deš. - Tacijus Sekjarolis, Pjerluidžis Praturlonas - gana anksti atsisakė savo profesijos ir perėjo į kiną: T.Sekjarolis, draugavęs su daugybe kino žvaigždžių, dažnai jas fotografuodavo savo studijoje, buvo asmeninis F.Felinio ir Sofijos Loren fotografas; P.Praturlonas taip pat dirbo su S.Loren, bet labiausiai išgarsėjo filmavimo aikštelėse - kaip fotografas dirbo kuriant daugiau kaip 400 filmų.
„Saldaus gyvenimo", trukusio iki 1968 metų, gražiausius metus fotografavo jau kiti, pavyzdžiui, paparacų karaliumi tituluojamas Rinas Barilaris.