Sveikos, dalyvės. Tai kur jau lėksite per Jonines? Miškais, laukais, papartynais? Žygeivių trasomis ir upių slenksčiais? Aš nutariau, kad vieno turistinio žygio per vasarą - į valias. Praėjusį savaitgalį praleidau palapinėje. Kaip ir gana. Teisingai sakau?
Atgal prie asfalto
Garbės žodis, nė kiek nesimaivau: man, asfalto vaikui, gryname ore pradeda svaigti galva. Tokioje aplinkoje galiu būti limituotą laiką. Vėliau turiu suvalgyti nesveiko maisto, prisėsti į automobilį ar bent pasisukinėti aplink benzino baką.
Savaitgalis laukinės gamtos prieglobstyje be karšto vandens, šampūno ir lovos nėra tai, apie ką svajoju mieste išvargtais vakarais. Bet kadangi priešingybės traukia, mane visą gyvenimą supo žmonės, bet kokiu oru 12 mėnesių per metus traukiantys į gamtą.
Didžioji gamtos mylėtoja Joana anksčiau dar bandydavo kviestis mane kartu į žygius su plaustais, miegmaišiais, katiliukais, karosiukais, uodais ir kaliošais. Bet aš taip nė sykio ir neprisidėjau prie jos organizuojamų ekspedicijų į kalnus, girias, rezervatus ar pajūrį. (Nida gruodžio mėnesį? Ačiū, ne.)
Kepurės su bumbulais
Metams bėgant vis sunkiau leidžiuosi dresuojama. Įpročiai tingiai keičiasi. Tad atrodo, jog taip ir neprisijaukinsiu tinklelio drugeliams gaudyti.
Bet turiu prisipažinti: aną savaitgalį, mano pačios nuostabai, visgi pasidaviau avantiūrai su mergomis trenktis prie Baltarusijos sienos, gyventi pievoje, misti iš vienkartinių indų ir tuštintis biotualetuose.
Nieko - gyva! Ir be ypatingų nuostolių, išskyrus pamestus saulės akinius ir festivalio kioskuose išleistus pinigus. Tiesa, įsitaisiau alergiją drėgmei. Nes ten lijo. Nes ten vyko festivalis “Be2gether”, ar kaip kažkur buvo pašmaikštauta - “Būk2gezas”.
Šiaip jau ko ko, o gezų ten nebuvo, bent pro mane tokie nevaikščiojo. Visoje periferijoje zujo dredai, skiauterės, žavios plikės, skrybėlės, megztos kepurės su bumbulais, raudonų, žalių plaukų šiaušalai, net mačiau vieną blondinę - Šeduikytę (taiko į “Olialia” kalendorių?).
Labai patiko vienas vaikinas ilgais geltonais botais ir tokiu pat lietpalčiu. Bet supratau, kad šalia jo geriausiu atveju atrodyčiau kaip vyresnioji sesuo...
Lašų kankynė
Mano sielos seserys - Inesa, Akvilė ir Viktorija - irgi turėjo botus. O man kodėl nešovė į galvą jų nusipirkti?
Botų siaubingai trūko. Kaip ir skėčio, kurį turėjau išmesti. Ar žinojote, kad į festivalius negalima vežtis skėčių? Teko nurengti pažįstamą vyrytį.
Pilyje prisiragavęs trauktinių, jis tiesiog garavo, tad mielaširdingai išgelbėjo draugę - atidavė jai (t. y. man) savo lietpaltį su gobtuvu. Ačiū su reveransu.
Gobtuvas dalykas geras, bet kai nuo jo kelias valandas iš eilės kapsi lašai... Tą sumautai šaltą, nuo-iki permirkusį penktadienį staiga supratau, kaip jaučiasi įkalintieji, kuriems taikomas kankinimas vandens kapsėjimu.
Viename vakaro epizode perbraukusi per antakius šlapia megztinio rankove galėjau ir įsikūkčioti. Bet sesuo Akvilė kaip tik atnešė alaus, ir gyvenimas vėl šiek tiek pagerėjo.
Kaip surinkti palapinę?
Linksmoji dalis laukė palapinių miestelyje, kai 4 fifos, labiau prijaučiančios “Seksui ir miestui” nei realybės šou “Išlikimas”, ėmėsi palapinės rangos darbų.
“Vėliau mielai pasirūpinsiu interjeru”, - pasakiau aš, kai draugės išpurtė iš maišo palapinės dalis. Jaučiausi tarytum chirurgo operacinėje. Svetimi, keisti instrumentai. Ir iš kur žinoti, kas čia kaip veikia?
Laimei, Inesa ne kartą yra atostogavusi Italijos kempinge ir ten dariusi TAI - stačiusi palapinę. Taigi buvo vilčių, kad iki aušros mes turėsime stogą. Arba du, jei liks atsarginių dalių. Dar galėjome turėti baseiną, nes lietus pylė atsakingai.
Bet tada Dangus išgirdo mano maldą - atsiuntė pečiuitą baltarusį. “Vam pomoč?” - paklausė jis. Aš vos nepuoliau bučiuotis, o Inesa, girdžiu, sako: “Nenado. Ne pervyj raz strojem.”
Mečiau į draugę piktą žvilgsnį, į baltarusį - lipšnų, ir po minutės jis jau valėsi į kelnes šlapias rankas: mūsų palapinė stovėjo. Net beveik tiesiai! Nusilenkėme jam iki žemės, o tada pasišokinėdamos nukūrėme į koncertų aikštę.
Baisus reginys
Trumpai prisiminus dviejų dienų muzikinę programą sakyčiau, kad labiausiai man patiko Kusturicos pusbroliai “Gogol Bordello”.
Antrąją dieną išsitiesusi ant jau apdžiuvusios žolės kaifavau, kai dainavo “Touch and Go”. Net paskambinau Princui ir nei iš šio, nei iš to prisipažinau jam meilę...
Kas man visai nepatiko, tai - festivalio tualetai, kurių turinio gaidžiams giedant buvo tiek daug, kad kėlė rimtų abejonių, ar dar kas nors betilps. Vos apie tai vakar užsiminiau Laurai, ji skubiai uždengė man burną: “Liaukis, nes apvemsiu tau basutes.” Patikėkit, ne kitaip ir aš jaučiausi matydama tai “live”.
Dar truputį nepatiko prie mūsų palapinės vištą ir paskalas taršiusios kaimynės. Kadangi savo šlapią kūną į šitą prieglaudą atvilkau jau brėkštant aušrai, man katastrofiškai stigo miego. O čia - studentų būriai paausy šaukia: “Aš noriu šventę švęst”, iš toliau ataidi pagiringa skanduotė “Garrrr-gždų ban-ga!” Ir tada dar tuodvi moterytės - tratatatata.
Kaimynių labarytis
Apsižvalgiau - palapinėje mergų nebebuvo. “Tikiuosi, nepaspruko į miestą? Be manęs juk neišvažiuotų, ką?” - kėlė nerimą mintis. Bet labiau nei galimybė būti paliktai mane siutino kaimynių “radijo taškas”.
Atsisėdau. Nusispyriau apklotą, susiradau sausas kojinytes, veidrodį. Greitu mostu persibraukiau per plaukus - tvarka. Dabar kaip išlysiu, kaip aprėksiu tas bobas... Bet vos iškišau galvą iš savo palapinės, plepės unisonu ištraliavo: “Labas! Šampano?”
Na, kur jau čia putosi. Atlaidžiai šyptelėjau, gurkštelėjau iš kakliuko, pasirąžiau, padėkojau. O tada pamačiau savo palapinės “verandoje” paliktą kavą. Ji buvo atšalusi, bet telkšojo tikrame - ne kartoniniame - puodelyje! Va čia tai draugės. Va čia tai meilė.
Grąžinkite sostinę
Inesą su Akvile ir Vika radau prie tai či mankštos. Merginos atrodė ne taip gerai, kaip iš vakaro, bet saulės akiniai daug ką pataiso. Aš savųjų, deja, neradau. Tiek to.
“Labas. Šašlyko?” - pasisveikino Akvilė. “O čia sakiniai dar kaip nors kitaip prasideda?” - atsakiau ir papasakojau istoriją apie kaimynes.
“Čia festivalis”, - pranešė Inesa. “Gerai čia”, - pritarė Viktorija. Ir aš supratau, kad dėl visa ko reikia paskambinti Tadui, - gal bent jis grąžintų mane į Vilnių?
Taip ir buvo: mergas palikau šventės švęsti, o pati šeštadienio naktį su Tadu dūzgiau į miestą. Buvau tokia nusikalusi, kad visi bičiulio bandymai nusitempti mane į barą buvo bevaisiai. “Bijau, kad ištiks žanro krizė. Nenoriu niekur eiti. Noriu tik dušo, lovos ir dėdulės Miego. Vežk mane namo”, - tyliai pasakiau ir... užmigau.
Keista - šiaip jau niekada nemiegu automobilyje. Bet juk niekada nesakyk niekada. Taip pat ir gamtai.
