Vanduo yra brangus daiktas. Šitą suprantame, deja, tik tuomet, kai jo netenkame, kai jo pritrūksta.
Prie Kvetkų kaimo (Biržų r.) kapinaičių nuo neatmenamų laikų buvo nedidelis, bet vandeningas šulinėlis. Žmonės sausros dienomis turėdavo kuo palaistyti gėles ant artimųjų kapų, nusiplauti rankas. Dabar ten vandens nėra.
Niekada net nežinojau, kad į šalia kapinių dunksantį šulinėlį vanduo buvo tiekiamas nelegalia vandentiekio atšaka, pritaisyta prie vamzdyno, kurį dabar valdo bendrovė “Biržų vandenys”. Už vandenį, kuriuo buvo laistomos gėlės, niekas nemokėjo, tad “Biržų vandenys” ir užsuko čiaupelį.
Seniems žmonėms, neturintiems nei sveikatos, nei automobilio ar žmogaus, kuris gali pavežti, - juodas vargas tampyti kibirus. Yra žmonių, kurie lankyti savo giminaičių kapų atvažiuoja iš toliau, net Vilniaus ar Kauno. Tokiems su vandeniu dar sudėtingiau. Tiesa, mūsų seniūnas žada iškasti šalia kapinaičių naują šulinį, kuriam nereikės jokios “Biržų vandenų” “pagalbos”. Tikiu, kad taip ir bus. O kol kas taip ir norisi Naglio Šulijos paprašyti, kad... Kvetkuose lytų kiaurus metus.
IRENA, BIRŽŲ R.
