Šio mėnesio pradžioje į Širvintų rajoną bene jau keturioliktą kartą atvyko labdaros siunta iš Vokietijos Saterlando krašto. Dvi didelės krovininės mašinos važinėjo po rajono kaimus, miestelius ir dalijo labiau vargo užspaustiems žmoneliams drabužius, avalynę, net baldus... Žinoma, niekada nebuvo ir nebus, kad visi žmonės - net apdalytieji - būtų patenkinti. Vieniems teko mažiau, kitiems - ne tai, ko norėjo, tretiems - ne to dydžio, ne tos spalvos. Ketvirti įtarė, kad geresni daiktai nuo jų buvo nuslėpti, penkti patys nuosavomis mašinomis lydėjo labdarą po visą rajoną ir stengėsi prigrūsti pilnas bagažines vokiškų gėrybių, skirtų ne jiems, ratuotiems ir važiuotiems, o būtent - pėstiems ir basiems, - t. y. skurstantiesiems. Šeštiems visa ši labdara atrodė “tik šiukšlės”, kurias vokiečiams pigiau vežti į Lietuvą, negu savo žemės sąvartyne utilizuoti, septintiems gėda ją imti, “ba negrai dalija” (mat buvo du juodaodžiai vokiečių, atvežusių labdarą, pagalbininkai). Žodžiu, kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiek žmonių, tiek ir pykčio.
Ar ne paprasčiau ir sąžiningiau būtų... padėkoti už dovanas ir pagalvoti, kaip kitą kartą labdaros dalybas organizuoti skaidriau ir aiškiau, kad kiltų kuo mažiau niekam nereikalingų ir įžeidžių (tiek labdaros vežėjams, tiek jos gavėjams) kalbų.
NIJOLĖ, ŠIRVINTŲ R.
