Pernelyg garsus pasaulis: ką daryti?

Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija: bandote susikaupti, bet gretimame kambaryje veikia televizorius, už sienos kažkas garsiai rėkauja telefonu, o viršuje gyvenantis kaimynas nutarė perstumdyti baldus.

Kai kurie žmonės lengvai ignoruoja tokį foninį triukšmą, o kiti baisiai erzinasi - net mažiausias trikdis juos veda iš pusiausvyros. Toks jautrumas gali kelti problemų, bet mokslininkai jį laiko ne silpnybe, o ypatingos mąstysenos požymiu.

Tyla - ne įnoris, o būtinybė

Žmonės, kuriems yra sunku triukšmingoje aplinkoje, paprastai pelno nervingų arba nemokančių atsiriboti reputaciją. Tačiau tyrimais įrodyta, kad už tokios elgsenos slypi smegenų sandaros ypatumas.

Šiaurės Vakarų universiteto (JAV) specialistų duomenimis, kūrybingiausioms asmenybėms dažnai būdingas fenomenas, vadinamas „sensoriniu nuotėkiu" - tai yra silpnesnis išorinės informacijos filtras.

Daugumos žmonių smegenys, kad nereikėtų persikrauti, filtruoja nereikalingus garsus ir vizualinius dirgiklius. O „nuotėkio" savininkų filtras veikia kitaip: jie priima daugiau pašalinės informacijos negu kiti.

Triukšmo srautas - idėjų šaltinis

Iš pirmo žvilgsnio toks jautrumas yra nenaudingas ir net žalingas: svetimi pašnekesiai, klaviatūros kaukšėjimas arba iš čiaupo kapsintis vanduo gali vesti iš proto. Bet čia slypi ir kūrybinio mąstymo lavinimo galimybė: perteklinis duomenų srautas skatina netikėčiausias asociacijas. Kai smegenys gauna informaciją be įprastų ribojimų, jos apjungia įvairiausius vaizdinius, sukurdamos neįprastas, kartais tiesiog genialias idėjas.

Atliekant eksperimentą, būtent tų savanorių, kurie dažniau skundėsi trukdančiu triukšmu, divergentinio mąstymo testų, naudojamų tikrinant gebėjimus rasti daug nestandartinių vieno uždavinio sprendimų, rezultatai buvo geresni. Vadinasi, dėl didesnio jautrumo garsams žmogus nėra silpnas arba „lepus".

Tiesa, šis reiškinys turi ir atvirkščiąją pusę: nuolatinis perteklinis dėmesys dirgikliams gali sukelti nuovargį, nerimą ir trukdyti susikaupti atliekant įprastines užduotis.

Bet psichologai pabrėžia: išmokus valdyti šį ypatumą, jis gali tapti galingu resursu. Kūrybinės profesijos, tiriamoji veikla, analitika, dizainas, mokslas - visur, kur reikia matyti tai, kas praslysta pro kitų akis, toks jautrumas gali tapti pranašumu.

Genijus mėgsta tylą

Tokiu ypatumu pasižymėjo daugelis garsių meno ir mokslo veikėjų.

Pavyzdžiui, Marselis Prustas (Marcel Proust) rašydavo romanus miegamajame, kurio sienos buvo apkaltos kamštinėmis ploštėmis, kad slopintų gatvės garsus.

O Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) atlikdamas tyrimus naudodavo specialius ausų kamštukus.

Jiems abiems trukdydavo pašalinis triukšmas, bet galbūt „perteklinis jautrumas" padėjo rašytojui ir mokslininkui visiškai atskleisti savo talentus.

Kaip padėti smegenims, kurios girdi per daug

Žmonėms su „sensoriniu nuotėkiu" reikia ne kovoti su savo ypatumu, o pritaikyti prie jo aplinkinę erdvę:

- Susikurkite asmeninę „tylos zoną" - erdvę, kurioje galima atsiriboti nuo garsinių dirgiklių;

- Naudokite triukšmo slopintojus - ausų kamštukus, ausines su „baltuoju triukšmu" ir tankias „blackout" užuolaidas.

- Treniruokite dėmesį: meditacija ir kvėpavimo pratimai padeda švelniai nukreipti dėmesį kitur.

Kaitaliokite užduotis: planuokite kūrybinį darbą didžiausios tylos laiku, o įprastus darbus - valandoms, kai triukšmas netrukdo.

Jausmas, kad pasaulis yra per garsus - visai ne silpnumo pasireiškimas, o didesnio jautrumo požymis. Taigi, jeigu jums reikia visiškos tylos, kad galėtumėte susikaupti, neskubėkite to laikyti trūkumu.