Nijolė Oželytė akina džiaugtis šia diena

Vieni ją prisimena kaip puikią kino aktorę, kiti stebisi energija, aštriais pasisakymais, treti nemėgsta. Aktorė, sukūrusi daugiau kaip 20 įspūdingų vaidmenų kino ir televizijos filmuose, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, bene prieš dešimt metų atsisveikinusi su politika, vėliau su televizija, save dabar vadina laisva ir nepriklausoma moterimi. Nijolė džiaugiasi, kad „neverda“ tame politinių nesusipratimų katile, bet kartas nuo karto įkiša savo trigrašį... Jaunatviškai atrodančiai, nepataisomai optimistei pirmadienį, kovo 31 d., sukaks 60 metų. „Viskas yra niekis. Svarbiausia mano gyvenime - trys dukros ir dvi anūkės“, - tikina moteris.

 Spėjau ją pasigauti prieš išskrendant į Maljorką, kur ji ir švęs jubiliejų, nes dukros, žinodamos mamos kelionių aistrą, iš anksto padovanojo įspūdingą dovaną: kelionę ir poilsį ten, kur šilta, kur jos visos gali atsijungti nuo šurmuliuojančios Lietuvos neigiamų emocijų. Ten jos sulėkė visos: dukros Ieva, Saulė, Elenytė, anūkės Jorė ir Emilija.

- Man primeni senelę iš tokios dainelės, kurioje skamba: „Senelė mano jauna, su džinsais ir mašina“.

- Kiekvienas amžius turi savo šarmo. Aš jaučiuosi labai gerai, esu laiminga, nors ir be mašinos, o tik su dviračiu. (Juokiasi.) Ypač mėgstu juo važinėti vasarą, kai atostogauju Neringoje. O dėl amžiaus, tai mes su Vaitiekūnu (Saulius Vaitiekūnas, dailininkas, buvęs aktorės vyras - aut. past.) dar kadaise, kai tik susituokėm, bandėm skaičiuoti, kiek mums bus 2000 metais. Pasiginčijom ir nutarėm, kad tiek neišgyvensim...

- Vyresniosios kartos žiūrovai tave mena iš dar sovietmečiu sukurto gražaus televizijos serialo „Raudonmedžio rojus“ (rež. Bronius Talačka), iš Vytauto Žalakevičiaus, Algimanto Puipos, Arūno Žebriūno bei kitų garsių režisierių filmų. O ką pati manai apie dabartinį lietuvišką kiną, teatrą?

- Kad aš to naujo lietuviško kino seniai nežiūriu, o į teatrą taip pat beveik nevaikštau, nors ten gal ir yra ką pažiūrėti. Man patinka tie filmai, į kuriuos eina vaikai: „Haris Poteris“, „Narnijos kronikos“, „Šrekas“ man gražūs filmai... Gal suvaikėjau, bet tų visų „siaubiakų“, melodramų, o ypač serialų, kur viskas kartojasi vėl iš naujo ir be galo, nežiūriu. Mano jaunėlė Elenytė, kuri matė pastarųjų metų lietuviškus filmus, sakė, kad iš ekrano sklinda vieni keiksmai, visi tik ir laukia, kai kas nors apnuogins kokią kūno vietą.

- Nesigaili, kad nematei kelių plačiai nuskambėjusių pastarųjų metų filmų, kad ir su tragiškai karjerą baigusiu Vytautu Šapranausku?

- Nesigailiu. Vytautas buvo talentas, labai protingas, labai fainas žmogus. Bet tai, ką jis darė televizijos ekrane, turbūt ir kine, man nepriimtina, žema. Gaila, kad neatsirado žmonių, kurie jam tiesiai į akis tai pasakytų, o gal sakė, bet jis negirdėjo, nežinau... Apie mirusius, teatleidžia man Dievas, blogai nevalia kalbėti. Bet vis dėlto jis iš tų nelaimingų meno žmonių, kurie užsidaro savo kalėjime. Jis turėjo visko, tačiau nerado išeities, kaip „iš to molio nulipdyti laimę“. Tai yra pavyzdys, kaip turint viską ir nesuvokiant, kam to visko reikia, išeiti iš gyvenimo savo noru. Juk žmogus be prasmės, vardan ko tu gyveni, ištverti negali ir meluoti sau nenori. Jis verčiau pasirenka nebūtį. Man Vytauto labai gaila, nes jį gerai pažinojau. Tad noriu grįžti prie savęs ir tų žmonių, kurie visą gyvenimą atkakliai ieško prasmių, išgyvena nesėkmes, bet nepasiduoda.

- Tai gali tvirtinti, kad būtent tų gyvenimo prasmių ieškojimas ir yra laimė?

- Pacituosiu savo sukurtą paprastą ketureilį: „Kiekvienas gauna tai, ką pats užmaišo. /Kas sausą plutą graužia, kas ragaišį. /Kol gyvas dar esi, gali meniu pakeisti, /Kad kitą kartą nereiktų šlamšto šveisti“. Ko tu ieškai, tą ir randi. Jeigu turi kažkokį nevisavertiškumo kompleksą, kokį aš turėjau jaunystėje, ir nesugebi jo įveikti, tai esi ir būsi visą gyvenimą niekas... Mane vadindavo „ryža ožka“, buvau negraži. Tačiau tos patyčios išėjo į naudą, tai ir buvo pagrindinė motyvacija gyvenime ko nors siekti, daryti. Per savo temperamentą ir veiklumą aš pasiekiau daug, antra vertus, manyje kažkas kuždėjo, jog nenusipelniau to, ką turėjau ar turiu: nei tokio gražaus vyro, nei tokių šaunių trijų dukterų, nei tų vaidmenų, kurie liko kino istorijoje. Pamenu, kaip susipykau su kritiku Skirmantu Valiuliu po Algimanto Puipos filmo „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“, kuriame vaidinau su Kostu Smoriginu, premjeros. Kritikas išgyrė mane, kad nuostabiai vaidinau, o aš maniau, kad jis tyčiojasi. Tai dar sykį man priminė vaikystės patyčias, bet ir padėjo išaugti iš tų kompleksų - vaidinau su dar didesniu pasitikėjimu. Tiksliau, net nevaidinau, o išgyvenau tuos vaidmenis su tokiu nuoširdumu, kad dabar man žiūrint kai kuriuos filmus verkti norisi... O vaidinti gerai sovietmečiu buvo būtina, antraip tavęs kitas režisierius nepaims.

- Bet tau juk ir sekėsi... Buvai pastebėta ne tik lietuvių, bet ir garsių rusų režisierių, jų filmai papildė tavo filmografiją, o pažintys su rusų kino garsenybėmis tapo kone legendomis.

- Žinoma, kad man pasisekė. Filmuodamasi Rodiono Nachapetovo filme „Skėtis jaunavedžiams“, susipažinau su nuostabiu aktoriumi ir žmogumi Aleksejumi Batalovu, vaidinau ir su kitomis garsenybėmis. O tai, kad pažinojau tokį, koks jis buvo, Vladimirą Vysockį - faktas. Bet apie tai jau esu ne kartą pasakojusi ir sulaukusi įvairiausių komentarų. Tad nebesikartosiu. Man pasisekė ir kitur. Aš visuomeniškas žmogus, todėl ir neslepiu, kad buvau įstojusi į LKP, didžiuojuosi, kad tapau Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatare. Prisimenu, kaip lemtingą 1991 m. sausio 13-osios naktį skubėjau pasidažyti, nes norėjau numirti graži. Manau, kad veltui parlamentaro duonos nevalgiau.

- Mėgsti akcentuoti, kad žmogui svarbiausia yra laisvė būti savimi. Gal tai reiškia, kad esi už netradicinę šeimą?

- Gink Dieve... Vaikams svarbu turėti ir mamą, ir tėtį, bet esu įsitikinusi, kad santuoka moteriai - laisvė, o vyrui - kalėjimas. Moteris, kai atsiranda šeima, vaikai, išplečia savo karalystę. Ji jaučiasi valdove. O vyras paprastai namams atiduoda tik dalį savęs. Jo horizontai kur kas platesni. Bet laikai keičiasi. Prasiplėtė mūsų horizontai į Vakarus, iš ten pasiekė ir kitokie vėjai: vyrai moteriškėja, o moterys vyriškėja. Štai aš su savo buvusiu vyru sutariu ir bendrauju kaip su senu draugu. Kito tokio, su kuriuo galėtum žiūrėti į žvaigždes, iki ryto kalbėti apie gyvenimo prasmę ir neatsibosti, aš nesutikau. Jis geras tėvas, rūpinasi dukromis. Mes pačios sugebame užauginti vaikus, jeigu ir neturime šalia tvirto vyriško peties. Atrodytų, kad moterys išlaisvėjo, o vyrai subobėjo. Bet, man regis, viskas netrukus atsistos į vietas.

- Esi stebima ir pastebima. Visai neseniai pasirodė nedidelė, kiek keistokų tavo eilių knygelė „Nuotrupos“, kurią išleido „Versmės“ leidykla. Kas tai, naujas amplua? Gal po jubiliejaus sulauksime ir memuarų?

- Na, memuarų dar neketinu rašyti, manau, anksti. O tos nedidelės knygelės pasirodymo istorija keista kaip ir pati knygelė. Buvo taip, kad mano jaunėlė Elenytė, prieš išvažiuodama studijuoti į Londoną, kad man nebūtų liūdna pirmą kartą gyvenime likusiai vienai namie, sumanė mane prijungti prie dabar populiaraus „Facebook“. Aš, prisipažinsiu, esu tokia „moralinė užknisinėtoja“, pagal oželišką charakterį - priešgina. Gal todėl, kad niekam nesu skolinga, o atsiskaitau tik savo sąžinei. Ir vis dėlto knieti moralizuoti kitus, ypač jaunus žmones, su kuriais paprastai gerai sutariu. Socialiniame tinkle atsirado daugiau kaip 5 tūkstančiai draugų. Tad sugalvojau, kad neįkyrėčiau jiems savo tiesmukais moralais, sueiliuoti tokius pamokančius ketureilius, nuotrupas, kurios, pasirodo, yra veiksmingos. Ir taip pataikiau į dešimtuką. Gaunu padėkos žinutes, kad padėjau įveikti blogą nuotaiką, pastūmėjau į kažkokią veiklą ir pan. Pavyzdžiui, man pačiai patinka toks kalambūras: „Šiandiena niekas gali tapt viskuo: /Bebalsis dainą traukia, /Kvailys protingo pasiaiškint prašo, /O sąžinė, kaip po kaklu akmuo“. Vienas bičiulis, paskaitęs tas pabiras, pasiūlė jas sudėti į knygelę. Tad pasirodė tokia mažytė kukli knygelė ant prasčiausio popieriaus, be jokių pretenzijų į tikrą poeziją. Man svarbu, kad tos mechaniškai surimuotos pamokančios eilutės su humoro doze paakintų žmogų susimąstyti. Tie mano ketureiliai yra gal niekalas, bet aš pasijaučiau bent kažką apčiuopiamo padariusi. Kai pagalvoji, mes nemokame vertinti to, ką turime, verdame visokių gandų katile. Mums reikia mokytis džiaugtis šia diena, mažais dalykais.