1 nuotr.Pasak etnologų, Europoje Naujųjų metų sutikimo tradicija nėra labai sena. Mūsų protėviams svarbūs buvo Saulėgrįžos ritualai.
Lietuvoje Naujuosius metus ilgą laiką žmonės vadino Riebiosiomis Kūčiomis arba Kūčelėmis, Pakūčia.
Tuomet prie stalo susirinkdavo giminės, kaimynai, draugai. Ir švęsdavo linksmai. Su vaidinimais.
Naujieji metai - žvalus jaunikaitis
„Iš kalendorių, laikraščių, šiuos pasiskaičius, kilo iniciatyva švęsti Naujuosius. Europoje tą tradiciją perėmė jaunimas. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje būdavo mėgstami vaidinimai. Lietuviai mėgsta liaudies teatrą. Būdavo vaidinama, kaip senuosius metus vaikosi giltinė su dalgiu. Ir štai ateina Naujieji metai - jaunikaitis žvalus, su knyga rankoje - ir visus sveikina sulaukus Naujųjų metų", - aiškino etnologas prof. Libertas KLIMKA.
Tokioje palydoje būdavo labai daug personažų, žinomų iš Užgavėnių: velniukas, gervė, lokys ir pan. Visi jie simbolizuoja tam tikras gyvenimo realijas. Pasak profesoriaus, Naujuosius metus įkūnijantis jaunikaitis namų šeimininkus sveikindavo išradingai, sakydavosi atkeliavęs iš tolimų kraštų, kur teka kisieliaus upės ir plyti meduolių krantai. Šeimininkams eiliuotai linkima gero derliaus, pilnų tvartų ir aruodų, o puoduose - riebalų. Na, laikrodžiui išmušus dvyliktą - giltinė užpuola senuosius metus.
Beje, vaidinimais viskas nesibaigdavo. Buvo ir šventiniai fejerverkai. Juos jaunimas darydavo iš šiaudų kūlių. Juos kieme padegdavo ir žiežirbos kildavo į dangų. Tai tokie buvo kaimiški fejerverkai.
Įvairiausi žaidimai
„Žemaitijoje tarpušvenčiu (iki Trijų Karalių) būdavo tampomas didelis kelmas. Visi įsikinkydavo į jį ir per kaimą tempdavo. Ši apeiga vadindavosi Blukvilkiai. Žemaitijoje dar būdavo 12-os bernelių vaikštynės. Jie apsirengdavo kaip kariai, su lazdomis rankose, tarškynėmis. Gindavo piktąsias dvasias iš kaimo, - pasakojo L.Klimka. - O Rytų Aukštaitijoje vaikai darydavo virtinę, vadinamą varmasa. Vienas paskui kitą vaikai susikabina ir eina per kaimo ūlyčią. Tai simbolizavo įdomią mitologinę būtybę, galbūt žaltį, kuris saulę įkalinęs savo mariose."
Kaime gyvenusiems mūsų protėviams tamsusis metų laikas buvo poilsio laikas. Pasak etnologo, moterys neausdavo, nes dienos būdavo apniukusios. Žmonės ilsėdavosi, linksmindavosi, nes žinojo, netrukus ateis ir darbymetis.
L.Klimka teigė, kad Rytų Lietuvoje buvo labai populiarus žiemos žaidimas, kuris vadinosi „jaščero" žaidimas. Iš merginų vienas „jaščeras" arba žaltys susirinkdavo duoklę - ar skarelę, karolius - o paskui ją reikėjo išsipirkinėti. „Kaime būdavo daug pasilinksminimo būdų. Kaimo karnavaluose dalyvaudavo persirengėliai, o miesto - čia jau prašmatnios suknios ir ant akių užsidėta domino kaukė. Ne prasčiau nei Venecijoje. Mieste vykdavo aukštuomenės karnavalai. Vilniaus aštrialiežuviai sakydavo, kad tai nuotakų paradas."
Šiais laikais žmonės pasitikdami Naujuosius metus išsikelia daug tikslų, duoda sau pažadus, pavyzdžiui, mokytis, taupyti ar sulieknėti. Etnologas L.Klimka šypsosi, kad kaime sulieknėti yra labai paprastas būdas - tai kasdieniniai darbai. „Be to, keičiasi ir keisdavosi grožio standartai. Būdavo laikai, kai kaip tik drabužiai pabrėždavo moters stotiškumą. Gražia būdavo laikoma moteriškų formų moteris. Manyta, kad ji bus gera vaikų mama ir lengvai gimdys, daug vaikų į šeimą duos."
Prof. L.Klimka, jau čia pat beldžiantis Naujiesiems, akcentuoja, kad gyvename labai gražioje šalyje, turinčioje nuostabią gamtą, nesiskundžiame stichinėmis nelaimėmis.
„Galima sukurti rojų, bet jį reikia kurti, o ne išsilakstyti po visą svietą ieškant laimės trupinėlių. Tikrąją laimę galima rasti tik savo gimtinėje, - sako profesorius. - Pirmiausia reikia į rinkimus ateiti ir pagalvoti, ar rinkti tą, kuris pats prašosi, ar tą, kuris gali, sugeba valdyti. Koks tokių Seime procentas?"
